Iš griaučių liekanų galima spęsti, kad į faraonų šunis panašūs medžiokliniai šunys Artimuosiuose Rytuose gyvuoja mažiausiai 5000 metų. Po romėnų įsiveržimo į Egiptą prieš 2000 metų panašūs šunys paplito likusiame Viduržemio jūros regione.Galbūt jais prekiavo finikiečiai ar kartaginiečiai. Atskiros jų veislės itin gerai išsilaikė palyginti izoliuotose vietovėse, kaip antai Maltos ar Balearų salose, Sicilijoje, taip pat Prancūzijoje ir Italijoje. Iš šių Egipto šunų palikuonių populiariausiu tapo faraonų šuo, gal dėl savo sodrios rausvai rudos spalvos, o gal dėl to, kad XX a. septintajame dešimtmetyje buvo iš naujo atrastas šunų veisėjų. Kurtai medžioklėje žvėrį seka akimis, o faraonų šunys puikiai mato, girdi ir uodžia.

Išvaizda
Šios veislės šuo vidutinio dydžio, grakštus ir gracingas bei labai stiprus. Jo judesiai labai greiti ir lengvi.

Galva ilga, gražios formos, pasvira. Nosies veidrodėlis kūno spalvos. Žandikauliai stiprūs. Dantys stiprūs, sąkanda žirkliška. Akys gintaro spalvos, atitinka kailio spalvą, palyginti gilios. Žvilgsnis protingas, perteikiantis šuns emocinę būseną. Ausys stačios, vertikalios, judrios, ilgos, plačios ties pagrindu. Suklusęs šuo jas pakreipia į priekį. Kaklas ilgas, dailiai lenktas ir raumeningas. Juosmuo lankstus. Liemuo truputį ilgesnis nei šuns aukštis ties ketera. Uodega stora ties pagrindu, plonėjanti galiuko link. Ramus šuo ją laiko nuleistą žemiau kulno sąnarių, o suklusęs šiek tiek sulenktą pakelia aukštai. Krūtinės ląsta gili. Šonkauliai iškilūs. Pilvas įtrauktas. Mentės stiprios, ilgos ir įstrižos. Blauzdos tvirtos. Judesiai laisvi, veržlūs, kojos metamos maksimaliai plačiai, be didelių pastangų. Kailis trumpų, blizgių, minkštų ir kietų plaukų, be jokių puošnių plaukų. Šuns kailį reikia valyti specialia pirštine. Kailis būna nuo šviesiai rausvos iki tamsiai rausvos spalvos, su baltomis dėmėmis: ant uodegos galiuko, ant krūtinės, vadinamoji „žvaigždutė“, ant pirštų, gali būti balta juosta ant kaktos.

• 1
• 2
• 3
• 4
• 5