Apie gyvūnus...

Įdomūs faktai apie gyvūnus...

paulius16 — Sat, 29 May 2010 10:20:25 GMT

Jei auksinę žuvelę ilgai laikysite tamsoje ji taps balta.——–>Ji pabals iš baimės.

Amaras jau gimsta nėščias ir po 10 dienų pagimdo kitą amarą.——–>Jiems bent jau niekas galvos nerauna.

Delfinai miega su viena atmerkta akim.——–>Nesuprasi miega jie ten ar mirksi.

Aštuonkojo akies vyzdys yra stačiakampio formos.——–>Ir jis mato stačiakampiškai.

Kupranugariai turi 3 akių vokus.——–>Man ir vieno užtenka.

Katinas – vienintelis naminis gyvūnas nepaminėtas Biblijoje.——–>Nes tipo katinas yra raganų naminis gyvūnas.

Medūzą sudaro 95 procentai vandens.——–>Ir 5 procentai iliuzijos.

Lyjant lietuj, kalakutai dažnai žiūri į dangų pakėlę galvas, todėl būna, kad kai kurie paskęsta.——–>Nes nemoka plaukti.

Drambliai negali šokinėti.——–>Galit būti ramūs – neužšoks.

Uodas turi 47 dantis.——–>Kam jam jų reikia?

Žiurkės ir arkliai negali vemti.——–>Dar neišmoko?

Žirafos niekada nekosėja.——–>Nes gyvena Afrikoje.

Amazonės upės delfinai yra rožiniai.——–>Nereikia chemikalų į upę pilti ir nebus rožiniai.

Kiaulių orgazmas trunka 30 minučių.——–>Gerai, kad visi vyrai kiaulės.

Australijoje avių yra daugiau nei gyventojų.——–>Jie jas skaičiuoja kai neužmiega.

Išskridę iš olos, šikšnosparniai visada suka į kairę.——–>Ot sukos.

Žuvys girdi visu kūnu. ——–>Ausų juk jos neturi.

šiaurės meškos yra kairiarankės.——–>Saugokis kairės.

Elektrinio ungurio šokas gali užmušti žmogų.——–>Rankomis neliesti.

Jūros žvaigždė neturi smegenų.——–>Ir dėl to visai nesirūpina.

Žiogai girdi kojomis.——–>Ir groja kojomis.

Didžioji skruzdėda suėda apie 30 000 skruzdžių per dieną.——–>Tikra skruzdėda.

Krokodilai negali iškišti liežuvio.——–>Jie niekada neįsikąs į liežuvį.

Supykę ar susierzinę kupranugariai spjaudosi.——–>Nepykdykit kupranugarių, nes apspjaus.

Pingvino kaulai sveria mažiau negu jo plunksnos.——–>Sunkios plunksnos.

Tarakonas išgyvena 9 dienas be galvos ir po to nugaišta iš alkio.——–>Vieninteliai liktų gyvi po atominės bombos sprogimo.

Rykliai turi imunitetą visoms žinomoms ligoms.——–>Atsparūs senieji žudymo mašinos.

Auksinė žuvelė turi tik 3 sekundžių atmintį.——–>Ką aš sakiau? Aš ką nors sakiau?

Bičių akys plaukuotos.——–>Jos turi vešlius antakius.Jie dengia visą kūną.

Karvė gali pati užlipti laiptais aukštyn, bet niekada nenulips žemyn.——–>Matyt bijo aukščio.

Nuo didžiausio iki mažiausio gyvūno...

Lemo1270611 — Sat, 29 May 2010 10:18:51 GMT

Apie gyvūnus:

Didžiausi

Stambiausi

Mažiausi

Smulkiausi

Greičiausi

Pavojingiausi

Keisčiausi

Elegantiškiausi

Puošniausi

Protingiausi

Rečiausi

Didžiausi

Baltasis lokys - didžiausias pasaulyje sausumos plėšrūnas, turintis stambų kūną ir galingus žandikaulius.

Nors afrikinis dramblys ir didžiausias iš dabartinių sausumos gyvūnų, jis yra ir pats geranoriškiausias. Drambliai - tai paskutiniai milžiniškų žinduolių, kažkada gyvenusių daugelyje pasaulio vietų, palikuonys. Didžiausias žinomas dramblys buvo 3,8 m aukščio ties gogu, 10 m ilgio nuo uodegos galiuko iki straublio galo ir svėrė maždaug 10,8 tonos.

Mėlynasis banginis - didžiausias iš visų kada nors Žemėje gyvenusių gyvūnų. Todėl dar labiau stebina, kad jis minta planktoniniais vėžiukais - mažiausiomis vandenyne gyvenančiomis būtybėmis.

Apie jaguarą - didžiausią Amerikos kačių šeimos gyvūną - medžiotojai pasakoja daugybę nuostabių legendų. Jis sutinkamas labai retai, kadangi dėl gražaus kailio yra nuolat medžiojamas.

Didžiausiame silkių tunte buvo suskaičiuota 3000 milijonų žuvų.

Didžiausio japoninio ilgakojo krabo išskėstų žnyplių tarpugalis buvo 3,69 m.

Didžiausias žinomas bangininis ryklys buvo 18 m ilgio ir svėrė 43 tonas.

Tiksliai išmatuotas baltasis ryklys - didžiausia mėsėdė žuvis – buvo 7,92 m ilgio. Yra žinoma ir apie didesnius – 11,27 m ir net 13,10 m ilgio ryklius.

Didžiausias drugys – Aleksandros sklandūnas iš Naujosios Gvinėjos. Jo išskleistų sparnų tarpugalis – 28 cm.

Didžiausias termitynas – 6,1 m aukščio ir 31 m skersmens ties pagrindu – buvo aptiktas Australijoje. Pats aukščiausias buvo 12,8 m Afrikoje gyvenančios rūšies termitynas, bet šis buvo tik 3 m skersmens.

Galapagų salų dramblinis vėžlys sveria apie 159 kg, o jo šarvo skersmuo siekia vieną metrą. Yra žinių apie vėžlius, kurie svėrė 318 kg ir turėjo 1,5 m skersmens šarvą.

Didžiausias pasaulio paukštis yra afrikinis strutis, užaugantis iki maždaug 2,4 m aukščio. Kai kurie siekia 2,7 m ir sveria apie 156 kg.

Klajojančio albatroso išskleistų sparnų tarpugalis siekia 3,7 m. Vieno marabu išskleistų sparnų tarpugalis buvo dar didesnis – 4 m, tačiau daugumos marabu jis būna 2,5 m.

Didžiausias plaukiojantis paukštis - imperatoriškasis pingvinas. Jo aukštis isekia 1,2 m, krūtinės apimtis apie 1,3 m, o sveria 42,6 kg. Tai daugiau kaip dukart viršija bet kurio skraidančio paukščio masę. Emu yra aukštesnis (beveik 2 m) ir gerai plaukioja, nors yra sausumos paukštis. Plaukti moka ir afrikiniai stručiai.

Didžiausias kiaušinis yra afrikinio stručio. Jo ilgis yra 13,5 cm, o masė – 1,65 kg. Jis atitinka beveik 18 vištos kiaušinių ir minkštai išverda per 40 minučių!

Stambiausi

Raudonoji kengūra gyvena tik Australijoje. Nepaisant to, kad tai viena stambiausių kengūrų rūšių, ji minta vien augaliniu maistu: žole ir krūmų šakelėmis.

Didžioji pilkoji kengūra - pati stambiausia iš visų dabar gyvenančių sterblinių žinduolių. Ji paplitusi įvairiose miškingose vietovėse, todėl dar vadinama miškine kengūra. Jos būveinė - eukaliptų savana.

Vandeninis pelėnas - stambiausias Vidurio Europos žiurkėninių šeimos individas. Vasarą gyvena upių, ežerų ir kanalų pakrantėse. Guolius įsirengia viksvų kemsynų viduje arba paviršiuje.

Sibiro tigras - pats stambiausias katinių šeimos gyvūnas pasaulyje. deja, jis retai sutinkamas gamtoje - zoologijos soduose šių plėšrūnų gyvena daugiau negu laisvėje.

Kašalotas - stambiausias dantytųjų banginių pobūrio gyvūnas. Jo ilgis siekia apie 20 m. Beveik trečdalį kūno sudaro stambi galva. Šie milžinai paplitę visuose pasaulio vandenynuose.

Dovydo elniai pavadinti prancūzų vienuolio Armando Dovydo garbei. 1866 metais šis žmogus atgabeno elnių porą iš Kinijos į Europą ir išgelbėjo rūšį nuo išnykimo. Dovydo elniai - vieni stambiausių elninių šeimos gyvūnų.

Didysis šarvuotis, nuklotas kietų raginių plokštelių, labiau primena didžiulį roplį, negu žinduolį. Tai stambiausias šarvuočių šeimos gyvūnas.

Humboldto kiškiaplaukė beždžionė - tai viena stambiausių Pietų Amerikos beždžionių. Nors ir gana masyvi, ji pakankamai vikriai karstosi medžiais.

Guanakai - stambiausi ir plačiausiai paplitę Pietų Amerikoje gyvenantys kupranugarinių šeimos gyvūnai. Šiame žemyne jie gyvena jau du milijonus metų.

Briaunagalviai krokodilai – stambiausi dabar gyvenantys ropliai. Vidutiniškai jie užauga iki 4,5 m ilgio, tačiau yra pranešimų ir apie didesnius egzempliorius. 1954 m. Buvo užmuštas 8 m ilgio ir 2 t masės krokodilas. Jo aukštis ties mentėmis buvo 1,5 m.

Pats stambiausias užregistruotas grobis buvo beveik 60 kg sverianti impala, rasta 4,87 m ilgio hieroglifinio pitono skrandyje.

Mažiausi

Tailando kamaninio šikšnosparnio ilgis 29-33 mm, masė maždaug 2 gramai, o išskleistų sparnų tarpugalis 160 mm.

Suaugusi Maršalo salų pandaka yra vos 16 mm ilgio nuo nosies iki uodegos galo. Šiek tiek ilgesnė šindlerija yra lengviausia pasaulio žuvis, sverianti tik 2 mg. 14 175 suaugusios žuvys svertų tik 28,35 gramus.

Nuo galvos iki uodegos suaugę mažieji muskusiniai kirstukai yra apie 2,5 cm ilgio ir sveria 2,5 gramo.

Mažiausio drugio – mažojo melsvio iš Afrikos – išskleistų sparnų tarpugalis tik 1,4 cm.

Mimaridžių – vabzdžių kiaušinius parazituojančių vapsvų – ilgis vos 0,21 mm.

Kai kurios kolibrių rūšys – patys mažiausi pasaulio paukščiai. Antai Kuboje gyvenančio Elenos kolibrio ilgis vos 57 mm, iš kurių pusė tenka snapui ir uodegai, o kolibrio masė tik 1,5 g.

Lieknieji aklažalčiai yra tik 1-1,3 cm ilgio ir tokie ploni, kad galėtų pralįsti pro pieštuko angą, išėmus iš jo šerdį.

Greičiausi

Apskaičiuota, kad gepardas trumpoje distancijoje pasiekia 100 km/h greitį. Užfiksuota, kad ilgesnėse distancijose vienas šakiaragis 1,6 km bėgo 67 km/h greičiu. Lenktyninio arklio greitis maždaug 70 km/h.

Neįtikėtina, bet buriažuvė skrodžia vandenį greičiau už bėgantį gepardą. Apskaičiuota, kad buriažuvės greitis 109 km/h.

Pabandykite sugauti tarakoną, ir pamatysite, koks jis vikrus. Jie vieni greičiausių bėgikų: per sekundę nubėga 30 cm, bet tai viso labo 1,8 km/h.

Juodoji mamba gali įveikti nedidelį atstumą 25 km/h greičiu. Taip greitai judėdama ji pakelia galvą ir priekinę kūno dalį, išsižioja ir kysčioja liežuvį.

Dvispalvė palamidė, gyvenanti Indijos ir Ramiojo vandenyno srityje, plaukia 1 m per sekundę greičiu ir yra greičiausia vandens gyvatė. Jūrinės gyvatės taip pat gali panerti į 100 m gylį ir išbūti po vandeniu beveik 5 valandas.

Driežai tejidai, gyvenantys įvairiose vietose – nuo Aukštųjų Andų iki pajūrio, gali bėgti trumpą atstumą iki 30 km/h greičiu.

Sakalas keleivis pasiekia apie 250 km/h greitį, ilgai smigdamas žemyn. Esant šiam greičiui jį beveik galėtų pagauti neriantis kilnusis erelis. Skrendant horizontaliai jų didžiausias greitis yra 100 km/h, jeigu nepučia palankus vėjas, tačiau juos abu aplenktų ylauodegis čiurlys, skrendantis 171 km/h greičiu.

Skridimo greičio rekordininku laikomas drugys sfinksas, skrendantis 53,6 km/h greičiu, bet jis tikriausiai naudojasi palankiu vėju. 28,57 km/h greičiu skrenda tamsiakaktis laumžirgis (Anax parthenope).

Pavojingiausi

Bengališkasis tigras pavergia savo grakštumu ir ir išskirtine jėga. Jis gali sumedžioti netgi dvigubai už save didesnį gyvūną. Tai vienas pavojingiausių pasaulio plėšrūnų.

Leopardai - vieni klastingiausių ir pavojingiausių plėšrūnų, paplitusių Afrikoje ir Azijoje. Maskuojamoji kailio spalva ir raštas slepia leopardą gamtoje. Šio medžiotojo jutimo organai labai išlavėję.

Bitės žudikės – tai naminių bičių afrikinė atmaina, kuri neretai puola žmogų ir gyvūnus. Per trejus metus Venesueloje nuo jų įgėlimų žuvo 70 žmonių. Įgėlimų skaičius svyravo nuo 200 iki daugiau kaip 2 000. 1964 m. Vienas Rodezijos gyventojas liko gyvas po 2243 įkandimų.

Uodai perneša parazitą, sukeliantį maliariją, nuo kurios kasmet miršta apie milijoną žmonių. Nuo akmens amžiaus iki šių laikų turbūt pusė žmonijos mirė nuo šių uodų.

Nuo indiškos kobros įkandimų Indijoje kasmet miršta apie 7 500 žmonių. Tai sudaro 25% visų mirties atvejų, susijusių su gyvačių įkandimais.

Nuodingiausia gyvatė – jūrinė kobra. Jos nuodai beveik 100 kartų stipresni už bet kurios kitos gyvatės nuodus. Šios gyvatės, kuri veisiasi Australinės srities Ramiojo vandenyno jūrose, galva labai maža, todėl ji gali įlįsti i ungurių urvelius. Ji išskiria visai nedaug, bet labai stipriai veikiančių nuodų.

Keisčiausi

Lokiukas koala labai panašus į mažą pliušinį meškiuką. Tai žymiausias sterblinis Australijos gyvūnas, turintis aštrius nagus, kurie jam padeda karstytis medžiais. Koala gyvena aukštai eukaliptų medžių lajose.

Naguotasis lamantinas, kaip ir diugonas, - sirenų būriui priklausantis vandens žinduolis, mintantis augalais. Ketvirtosios kelionės metu Kristupas Kolumbas, manydamas, kad lamantinai - undinės, įsakė sugauti vieną ir paleisti į ežerą. Netrukus gyvūnas buvo prijaukintas ir paklusniai atplaukdavo žmogaus pašauktas.

Medyje tupinti voverė skraiduolė panaši į paprasčiausią graužiką. Tačiau ji gali lengvai tarsi paukštis sklandyti nuo medžio prie medžio.

Ursonas, priklausantis ursoninių, arba amerikinių dygliatriušių šeimai, - gana lėtas gyvūnas, tačiau labai balsingas. Per tuoktuves, žvėreliai garsiai spiegia, kriuksi, kniaukia, ūkauja ir inkščia.

Pūsliasnukis ruonis - vienišius, gyvenantis giliavandeniuose Šiaurės Atlanto rajonuose. Tokį keistą pavadinimą lėmė odos maišas, kabantis virš patino burnos, taip pat raudonas burbulas, kurį gyvūnas išpučia susijaudinęs, išstumdamas vienos šnervės gleivinę ir prileisdamas iš plaučių oro.

Žalioji kufija, gyvenanti Okinavos saloje vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje, gali išbūti be maisto daugiau kaip 3 m.

Imperatoriškieji pingvinai gali panerti į 265 m gylį ir greitai iškilti į paviršių – tai gelbsti juos nuo dekompresijos.

Viena kolibrių rūšis plazdena sparnais 90 kartų per sekundę – daug greičiau už daugumą kolibrių ir bet kurią kitą paukščių rūšį.

Rečiausi

Rečiausias gyvūnas, kuris galbūt jau išnykęs, yra sterblinis vilkas. Daugiau kaip 50 metų jo niekas nematė ir turbūt jis niekada nebuvo nufotografuotas laukinėje aplinkoje.

Žaliasis vėžlys, mintantis vien augalais, yra beveik išnykęs, nes iš jo verdama labai skani sriuba. Tuo tarpu mėsėdžio kietaodžio vėžlio mėsa yra labai bjauraus skonio.

Havajų salynui priklausančioje Kauajo saloje 1980 m. buvo belikusi tik viena medaus siurbikų Moho braccatus pora visame pasaulyje. Ties išnykimo riba, jei tik nedingęs visiems laikams, yra ir baltasnapis genys, gyvenantis Amerikoje.

2006.10.13

– Norime įsigyti šunį namo apsaugai. Kokią veislę rekomenduotumėte?

paulius16 — Sat, 15 May 2010 06:27:24 GMT

Apsaugai geriausiai tinka vokiečių aviganiai, Kaukazo aviganiai, Vidurinės Azijos aviganiai, Rusijos juodieji terjerai ir ryzenšnauceriai.

Jei turite savo minčių, rašykite komentaruose :)

– Kokį šuniuką geriau pirkti: su dokumentais ar be?

paulius16 — Sat, 15 May 2010 06:26:05 GMT

Dokumentai garantuoja, kad šuo atitinka savo veislės standartą, stabilios psichikos, genetiškai yra sveikas. Be dokumentų nėra garantijos, kad šuo atitiks veislei būdingą standartą, t.y. nusipirkus norimos veislės šuniuką užaugęs jis gali būti tik panašus į norėtą veislę. Viskas čia priklauso nuo pardavėjo sąžiningumo. Todėl geriau pirkti iš veislyno su dokumentais, arba iš patikimo pardavėjo.

Kuo Maitinti Šunį, Kuo Ne?

paulius16 — Fri, 14 May 2010 18:03:02 GMT

Ko reikia, kad šuo augtų sveikas ir ilgai gyventų?

Praėjo laikai, kai šuo tenkinosi sriubos ar košės lėkšte ar net šeimininko stalo atliekomis. Dabar šuns mityba tapo daugelio mokslinių tyrimų objektu. Didžiojoje Britanijoje sukurtas net specialus naminių gyvūnų mitybos tyrimo mokslinis centras – WALTHAM. Jame visapusiškai tiriamas šuo: kuo geriau maitinti, kur ir kaip geriau laikyti, optimaliausias pasivaikščiojimų ir treniruočių režimas.

Manoma, kad „šuo pats žino, kas jam naudinga". Tai netiesa – racioną šuniui reikia kruopščiai parinkti.

Tipinio ar idealaus maitinimo režimo nėra. Galima rekomenduoti vieną arba kitą dietą, sprendžiant pagal veislės ypatumą, lytį, amžių, ir net individualų šuns skonį. Pagaliau egzistuoja bendros raciono sudarymo taisyklės. Dėl maitinimo galite pasikonsultuoti su veterinarijos gydytoju. Deja, pasitaiko ir kurioziškų atvejų. Vienoje klinikoje jums pasakys: „Sausi pašarai? Tai nuodas. Nejaugi norite, kad jūsų šuo nupliktų, ar sutriktų kepenų veikla? Vienintelis sveikas maistas – košės". Kitoje pasakys, kad košės kenksmingos, o šerti galima tik sausais pašarais. Kai kuriems šunims tokios rekomendacijos padės, o kiti kaip sirgo, taip ir sirgs. Jūsų pasirinkimui bus pateikti labiausiai paplitę racionai. Savininkui reikia įsiminti: šuns šėrimas – tai brangus malonumas, ir kuo daugiau taupysite pirkdami ėdalą, tuo daugiau jūs sumokėsite už vaistus ir veterinaro paslaugas gydydami odos arba žarnyno ligas.

Šuo yra plėšrūnas, todėl mitybos pagrindą turi sudaryti mėsa. Tačiau ar galima šerti šunį tik mėsa? Pagaliau šuo nėra plėšrūnas. Nuo to laiko, kai šuo nustojo medžioti savo prasimaitinimui ir pradėjo valgyti tą, ką pasiūlo žmogus, jo virškinimo sistema pasikeitė. Palyginti su vilku, sutrumpėjo žandikauliai, sumažėjo dantų dydis. Šunį greičiau galima pavadinti visaėdžiu. Mėsa netgi nėra nepakeičiamas šuns raciono komponentas, paskutiniu metu vis labiau populiarėja produktai iš sojos baltymo, kurie gali pakeisti mėsą, nežalodami augintinio sveikatos. Bet tai kraštutinumas. Šuns racione turi būti ir gyvulinės, ir augalinės kilmės produktų, kitaip tariant, maitinimas turi būti visavertis.

Kuo negalima maitinti šunį?

Nerekomenduojama duoti virtų kaulų. Paukštienos kaulų duoti draudžiama. Išilgai skilę kaulai gali pradurti skrandį ar žarnyną. Tokiu atveju vargu ar kas galės padėti.

Šuo labai jautrus riebiam maistui – riebalų perteklius gali sukelti kepenų ligas. Pavyzdžiui, kenksmingiau duoti šuniui kiaulės taukų, negu šokoladinį saldainį. Reikia stengtis neduoti atliekų nuo šeimininkų stalo, nes maistas su druska, riebalais, pipirais ir prieskoniais gali sukelti virškinimo sutrikimų. Šuo – ne kiaulė, ir parūgę troškinti kopūstai tikrai gali jam pakenkti.

Raciono sudarymas.

Kuo šerti šunį? Yra du variantai: pirkti paruoštą maistą arba parinkti racioną patiems.

Kaip bendrauti su šunimi?

paulius16 — Fri, 14 May 2010 17:47:13 GMT

Turbūt kiekvienas iš mūsų esame patyręs šuns agresiją. Šunys, kaip ir žmonės, gali būti linksmi, laimingi, draugiški, taip pat – pikti, irzlūs, blogai besijaučiantys ir dėl to nelinkę bendrauti.

Dažnai dėl šuns agresijos kaltinami šunys, tačiau nederėtų pamiršti, kad tai tėra gyvūnai, kurių elgseną sąlygoja instinktai ir auklėjimas. Todėl tik mes, žmonės, galime užtikrinti savo ir aplinkinių saugumą. Tai ypač svarbu vaikams, kurie dar nemoka tinkamai bendrauti su šunimis, ir būtent todėl dažnai nukenčia.

Pateikiame keletą patarimų, kurių laikydamiesi, būsite saugesni šalia šuns.

1. Jei norite paglostyti svetimą šunį, būtinai atsiklauskite jo šeimininko. Galbūt šuo nėra nusiteikęs bendrauti, bijo svetimų žmonių, vaikų ar kitų šunų (tai gali būti aktualu, jei pats taip pat vedatės šunį).

2. Prieikite ramiai – nebėkite, nešaukite, nemojuokite rankomis. Elgdamiesi kitaip galite išgąsdinti šunį, o išsigandęs šuo dažnai ginasi puldamas.

3. Neskubėkite šuns glostyti – palaukite, kol jis pats prieis, apuostys jus. Jei šuo vizgina uodegą, jis yra patenkintas jūsų kompanija ir nori bendrauti. Tačiau jei šuo nusisuka, nueina nuo jūsų, neglostykite jo. Leiskite šuniui pasirinkti, kada bendrauti, o kada – ne.

4. Draugiškai nusiteikusį šunį galite paglostyti. Tačiau jokiu būdu neglostykite šuns kaktos (virš akių) – jis gali išsigąsti staigaus rankos mosto. Paglostykite gyvūną iš šono, pakasykite paausį, pasmakrę.

5. Nežiūrėkite nepažįstamam šuniui į akis – tai jis gali suprasti kaip iššūkį. Įdėmus dviejų šunų akių kontaktas reiškia beprasidedančią kovą.

6. Jei matote šunį be šeimininko, geriau nesiartinkite prie jo ir neleiskite to daryti savo vaikams.

7. Niekada nesiartinkite prie pririšto šuns. Nuolat prie būdos pririšti šunys nesijaučia saugūs – juk, esant pavojui, grandinė trukdytų ir pasprukti, ir apsiginti. Todėl geriausia gynyba tokiems šunims – išankstinis puolimas.

8. Jei šuo urzgia, loja ar net bando pulti, nebėkite. Šuo tikrai vysis. Pasistenkite nusiraminti, pastovėti, kol šuo nurims (galbūt jis pats nubėgs šalin), ir labai lėtai traukitės. Stebėkite šunį – jei matote, kad Jums traukiantis šuo loja dar labiau, stabtelėkite. Nešaukite, nemosuokite rankomis, lazda, skėčiu ar panašiu daiktu, nežiūrėkite šuniui į akis – dar labiau jį supykdysite.

9. Nelįskite prie ėdančio, lakančio, besiilsinčio ar sergančio šuns. Tuo labiau, jei jis – nepažįstamas.

10. Kai kurie šunys bijo stiprių garsų (fejerverkų, sprogstančio baliono, šūvio garso). Net būdami šalia savo šuns, stenkitės tokių garsų išvengti. Tai ypač aktualu vaikams, kurie žaisdami gali sukelti tokius garsus.

11. Tėveliai turėtų mokyti savo vaikus su šunimi žaisti švelniai, atsargiai. Kartais vaikai tyčia ar ne pešteli šunį, kuris gindamasis gali įkąsti. Nepalikite mažų vaikų su šunimi be priežiūros net kelioms minutėms. Nesvarbu, kad šuo su jumis gyvena ilgai ir jums atrodo, kad gerai jį pažįstate.

12. Tėveliai neturėtų leisti savo vaikams vieniems vedžioti net ir mažų veislių šunų – jūsų šunį gali užpulti be šeimininko pro šalį bėgantis šuo. Vaikas ne tik nesugebės apginti šuns, bet gali nukentėti ir pats.

Geriau suprasti šunis ir šalia jų jaustis saugiai padės jų kūno kalbos supratimas.

Laimingi šunys

• Vizgina uodegą, jų ausys neįtemptos;
• Nori žaisti, todėl šokinėja, gulasi ant nugaros;
• Bandydami atkreipti dėmesį, gali tupėti prisiglaudę, lipti ant kelių, glausti snukutį prie veido ar kaklo, loti.

Prastai nusiteikę šunys

• Urzgia, šiepia dantis. Palikite tokį šunį ramybėje;
• Nukabusios šuns ausys ir uodega gali būti ženklas, kad jis serga. Toks šuo taip pat gali būti irzlus;
• Prigludusios ausys ir nuleista arba tarp kojų pabrukta uodega įspėja, kad šuo bijo. Tai nereiškia, kad toks šuo yra nepavojingas – skatinamas baimės, gyvūnas gali gintis;
• Išsigandę šunys gali slėptis už savo šeimininko, urgzti arba inkšti.

Kaip išdresiruoti šunį?

paulius16 — Fri, 14 May 2010 17:41:21 GMT

Nuo kokio amžiaus, ir nuo ko pradėti sportuoti?

Mondioringui šunelį galima ruošti jau nuo 2 mėnesių. Pirma jis turi išmokti ne aklo paklusnumo, o būtent KĄSTI. Kąsti taisyklingai, su entuziazmu, kąsti be streso, be baimes, ir nuo to kaifuoti. Kadangi vėliau šunelis bus mokomas kovoti su figūrantu, jis turi mėgti šią kovą, ir visada nugalėti! Pirmiausia žaidžiama su pele, tai toks pailgas (ne kvadratinis kaip IPO), medžiaginis žaislas su dviem rankenomis. Tinka firmos "gappay", K-9 Julius, DogsportHolland, ir kitų firmų. Turguje, ar šunų prekių parduotuvėse įsigytos "pelės", dažniausiai yra visai netinkamos. Jos arba ne pakankamai minkštos arba prastos kokybės, ir greitai suplyšta. Kamuoliukai bei kiti žaislai Mondioringe NENAUDOJAMI. Vienintelis žaislas, ir kaifas-pelė! Jau nuo pirmų dienų šunelis mokomas griebti judančią pelę, ją laikyti, tampyti, draskyti, ir pagal komandą paleisti, kai ši nebejuda. 4 mėnesių šuneliai jau gali dirbti su kojos apsauga. 5-6 mėnesių, su figūrantu vilkinčiu pilną dres-kostiumą. O 2-4 metų šuneliai pradeda rungtis varžybose. Ir jie dirba su džiaugsmu, nekeliant jokios agresijos!!! Lygiagrečiai, mokoma bendro paklusnumo komandų. Šunelis po truputi tampa valdomu bet kokioje situacijoje. Tačiau nedarykite to savarankiškai, be konsultacijų su specialistu! Juk tai labai specifinis sportas. Mondioringo metodika, įvairiais aspektais skiriasi nuo kitų ringo sportų, ir beveik neturi nieko bendro su populiariu Lietuvoje IPO. O jei dar koks „žinovas" jums „numokys" šunelį-jo karjera šiame sporte, gali ir baigtis. Svarbiausia neskubėti, kelti jo norą dirbti, bei pasitikėjimą savimi. Juk auksinis šuns amžius mondioringo sporte, sulaukus 4-6 metų!

Brangiausi gyvūnai ( Apačioje rasite apie gyvūnus :) )

Lemo1270611 — Fri, 14 May 2010 13:38:47 GMT

Beždžionės, liūtai ir šimpanzės yra gyvūnai, kuriuos mes dažnai matome natūralioje aplinkoje, tačiau visus šiuos egzotinius gyvūnus galima nusipirkti JAV rinkoje. Turėdami daug pinigų savo namus galite paversti į šiuolaikinį zoologijos sodą. Visus šiuos gyvūnus galima įsigyti teisėtai, nepažeidžiant įstatymų.

10. „Chinese Crested Hairless Puppies" (Kiniečių kuoduotasis šuo) (4.000-5.000 $)

Kinų kuoduotojo šuns veislė – labai sena ir, galbūt todėl, labai įdomi. Šunų pasaulyje ji pasižymi daugeliu unikalių ypatybių, todėl joje kiekvienas gali surasti kažką, tinkantį sau. Vadoje būna nuo 1 iki 9 šuniukų, bet dažniausiai – 3-5. Kinų šunys gyvena ilgai, apie 11-14 metų, kas aiškinama sveika genetika. Kailio nebuvimas – genetinė mutacija, o ne genetinis defektas. Tai yra priežastis to, kad nepaisant savo plikumo, jie retai serga ir visai nėra tokie gležni, kaip gali pasirodyti. Standartiškai idealiausias ūgis yra nuo 23 iki 33 cm, idealiausias svoris yra nuo 3 iki 4,5 kg.

9. „Savannah" (Savana katė) (4.000-10.000 $)

Bengalijos selekcininkas Judee Frankas sugebėjo kryžminti servalą (Afrikos laukinę katę) ir naminę katę, gaudamas pirmą savaną 1986 m. balandžio 7-ąją. Ji laikoma viena iš didesnių prijaukintų kačių veislių. Ankstyvos kartos savanos gali sverti 4,5-12 kg, vėlesnės – 3,5-8 kg.

8. „Mona Guenon" (Mona beždžionė) (6.000 $)

Beždžionių rūšis priklausanti šunbeždžionių šeimai. Markatos genčiai priklausančios beždžionės paplitusios vakarų Afrikos atogrąžų miškuose, tačiau šis gyvūnas geba prisitaikyti prie bet kokios miško aplinkos.

7. „De Brazza‘s Monkey" (Brazo markata) (10.000 $)

Brazo markata – šunbeždžionių šeimos primatas, priklausantis markatų pošeimiui. Jos plačiai pasiskirstę po centrinę Afriką ir Etiopiją bei vakarų Keniją, ypač miškuose šalia upių ir pelkių. Beždžionė pasipuošusi balta barzda, taškuotu geltonai pilku kailiu ir balta juosta prie kiekvienos šlaunies. Rankos, kojos ir uodega yra juodos. Ant kaktos yra raudonų plaukų, žando kailis yra pilkai juodas ir geltonas. Beždžionė gyvena apytiksliai 22 metus. Tai yra drovi, teritorinė beždžionė, kuri gyvena mažose socialinėse grupėse. Kiekvienos socialinės grupės lyderis yra stipriausias patinas, kurio pareiga - apsaugoti grupės narius. Patelės sveria 4 kg, o patinai – 7,5 kg. Nors daug žmonių įsigydami primatą pakloja dideles pinigų sumas, tačiau jie nusivilia, kai paklusnūs ir švelnūs kūdikiai užauga ir tampa nenuspėjamais bei priešiškais suaugusiais.

6. „Striped Ball Python" (Dryžuotasis kamuolinis pitonas) (10.000 $)

Pitonų selekcininkas Bob Clark teigia, kad geltona juosta su juodais kraštais yra tai, kas daro šį gyvūną labai unikalų.

5. „Hyacinth Macaw" (Hiacintinė ara) (6.500-12.000 $)

Šie paukščiai yra apytiksliai 1 metro ilgio ir yra ryškiai mėlynos spalvos. Gyvena centrinėje ir rytinėje Pietų Amerikoje. Hiacintinės aros sparnas yra apytiksliai 10 cm ilgio. Turi labai stiprius snapus. Būtent dėl ryškiai mėlynų plunksnų ši papūga yra brangiausia iš arų. Didžiausia iš skraidančių papūgų. Nepaisant didelės kainos, mėlyna plunksnų spalva daro jas populiariais numylėtiniais, tačiau šis populiarumas turi ir neigiamų padarinių – hiacintinės aros nyksta.

4. „Reticulated Albino Type II Tiger Python" (2 tipo tinklinis-tigrinis pitonas) (15.000 $)

Pitonų selekcininkas Bobas Clarkas pardavinėja pitonus po 15.000 $ už vienetą. Tai nepaprastai reta veislė. Šiai pitonų rūšiai būdinga dominuojanti tigro struktūra ir tai daro ją nepaprastai populiarią gyvačių pasaulyje.

3. „Lavender Albino Python Female" (Lavandinis pitonas. Patelė) (20.000 $)

2. „Chimpanzee" (Šimpanzė) (60.000-65.000 $)

1. „White Lion" (Baltasis liūtas) (138.000 $)

Baltasis liūtas yra labai retas dėl to, kad gyvūnas yra albinosas ir jo genuose nenumatytas baltos odos pigmentas. Baltojo liūto akių spalva yra panaši į paprastojo liūto, tačiau kailio pigmentacija ir oda - ne. Dėl jo kainos, reiklumo, išlaikymo ir stygiaus, baltasis liūtas lieka vienas iš sunkiausiai įsigyjamų gyvūnų pasaulyje. Baltieji liūtai labai reti: gamtoje išnykę daugiau nei prieš 10 metų – jie buvo pašalinti iš natūralaus savo arealo ir veisiami tik nelaisvėje Pietų Afrikoje. Taip pat jie auginami zoologijos soduose ir cirkuose. Palyginti neseniai vėl pradėta bandyti grąžinti šiuos gyvūnus atgal į gamtą. Keli individai jau žengia pirmuosius žingsnius gamtoje, tačiau visi kiti jų gentainiai gyvena nelaisvėje.

Apie gyvūnus...

Lemo1270611 — Fri, 14 May 2010 13:28:23 GMT

Gyvūnų veisimas

Gyvūnų veisimo ir selekcijos samprata. Gyvūnų veisimo tikslas ir strategija. Gyvūnų veisimo mokslo istorija. Gyvulių domestikacijos samprata. Gyvūnų domestikavimo laikas ir vieta. Gyvūnų kilmės tyrimo metodai. Gyvūnų pasikeitimai domestikacijos eigoje. Svarbiausi domestikuotų gyvulių evoliucijos veiksniai. Natūrali atranka. Natūralios atrankos efektyvumą įtakojantys faktoriai. Natūralios atrankos formos. Populiacijos samprata. Atvirų ir uždarų populiacijų samprata. Genetiniai gyvulių selekcijos pagrindai. Fenotipinė gyvulio vertės išraiška, genetinė gyvulio vertės išraiška. Aplinkos faktorių grupavimas. Produktyvumo rodiklių fenotipinė variansa. Rūšių susidarymas. Rūšies samprata. Rūšies izoliacinių mechanizmų tipai. Veislės samprata ir reikšmė gyvulininkystėje. Svarbiausi veislių formavimosi ir evoliucijos veiksniai. Veislės struktūra ir jos struktūrinių elementų reikšmė. Veislių klasifikavimo principai. Gyvūnų aklimatizacija. Žemės ūkio gyvūnų genetinių išteklių būklės įvertinamo kriterijai. Genetinės įvairovės išsaugojimo priežastys. Genetinės įvairovės išsaugojimo būdai. Ontogenezės ir filogenezės samprata bei tarpusavio ryšys, svarbiausi ontogenezės dėsningumai. Augimo ir vystymosi samprata. Vystymosi laikotarpiai ir periodai, jų ypatumai. Gyvūnų lytinis ir ūkiškasis subrendimas. Pirmojo kergimo ir sėklinimo amžius. Skirtingų gyvulių rūšių augimo, gyvenimo ir ūkinio naudojimo trukmė. Gyvūnų augimą ir vystymasį įtakojantys veiksniai. Augimo ir vystymosi netolygumas ir ritmiškumas. Gyvūnų individualaus augimo ir vystymosi valdymas embrioniniu ir poembrioniniu periodais. Gyvūnų grupavimas vykdant dirbtinę atranką. Gyvūnų kūno dalių identifikavimas ir įvertinimas. Gyvūnų, eksterjero ir konstitucijos samprata. Gyvūnų konstituciniai tipai. Gyvūnų eksterjero tyrimo ir įvertinimo metodai. Kūno matmenų indeksai ir eksterjero profiliai. Gyvūnų produktyviųjų savybių vertinimas pagal interjerą. Dirbtinės atrankos samprata. Dirbtinės atrankos rūšys. Atrankos pagal fenotipą samprata, kiekybiniai ir kokybiniai atrankos požymiai. Selekciniai genetiniai parametrai ir jų įtaka atrankai. BLUP metodas. Galvijų genetinis vertinimas. Kiaulių genetinis vertinimas. Arklių genetinis vertinimas. Avių ožkų genetinis vertinimas. Gyvulių prepotentiškumo vertinimas. Parankos samprata. Parankos ir atrankos rūšys. Parankos efektyvumą įtakojantys veiksniai. Svarbiausi parankos principai. Parankos tipai, jų ypatumai, naudojimo tikslai. Parankos formos, jų ypatumai, naudojimo tikslai. Grynojo veisimo samprata, genetiniai ypatumai, reikšmė, tikslai. Inbrydingo samprata jo taikymas veislininkystėje. Inbrydingo tipai. Inbrydingo (homozigotiškumo laipsnio nustatymas. Inbrydingo laipsniai. Inbredinė depresija. Veisimo linijomis samprata. Linijų rūšys. Linijų krosai. Bendroji ir specifinė derinimo savybės. Tarplinijinė hibridizacija. Veisimo šeimomis samprata. Kryžminimo samprata, genetinė esmė, tikslai. Kryžminimo sėkmę sąlygojantys veiksniai. Heterozės efektas, jo genetinė, biologinė esmė. Heterozės formos. Kuriamasis kryžminimas. Stelbiamasis kryžminimas. Įterpiamasis kryžminimas. Gamybinis kryžminimas. Kintamasis kryžminimas. Tarprūšinės hibridizacijos samprata, taikymas. Tarprūšinės hibridizacijos problemos. Veislių selekcijos mokslinių programų rengimo principai. Bandų selekcijos programos rengimo principai. Lietuvoje veisiamų gyvulių veislių selekcijos mokslinės programos. Gyvulių veislininkystės sistema, funkcijos, valstybinė strategija Lietuvoje. Įvairių gyvulių rūšių ir veislių asociacijos. Kilmės knygos, jų vedimo tvarka.

Apie šunis

Visi žinome, kokį trumpą gyvenimą atmatavo gamta ištikimam žmogaus draugui – šuniui. Kad sušvelnintumėte artimo padaro netekties skausmą, įsiklausykite į žinomo austrų mokslininko-etologo Konrado Lorenco patarimą: "Jeigu, praradę šunį, jūs nedelsdami įsigysite tos pačios veislės šuniuką, jis užpildys tą tuštumą jūsų gyvenime, kuri atsirado netekus seno keturkojo draugo.”
Veislės pasirinkimą paprastai diktuoja simpatijos, ir, taip sakant, panašūs charakterio bruožai. Jeigu jūs norite jautraus sentimentalaus draugo su ilgesingu žvilgsniu, tuomet geriau įsigyti, sakykime, airių arba anglų seterį. Na, o jeigu jūsų gyvenime trūksta linksmo kompaniono – tuomet labiau tiks judrus ir žaismingas foksterjeras. Manoma, kad charakterių panašumas suteikia žmogui vidinės pusiausvyros jausmą.
Naudojantis psichoanalizės metodu, galima pastebėti, kad energingesni žmonės, kurie jaučia potraukį ką nors veikti, dažniausiai pasirenka ir tokį patį energingą gyvūną tam, kad dalį savo energijos atiduotų jam. Ramūs žmonės ima melancholiškesnius gyvūnus ir taip pat gauna iš jų teigiamų emocijų.
Būna ir taip, kad, įsigydamas šunį, žmogus bando jame įgyvendinti kažką nerealizuoto iš savo vidaus, tuomet jau negalima kalbėti apie charakterių panašumą. Pavyzdžiui, silpnas, baikštus žmogus įsigyja didžiulį dogą arba aviganį, turintį galingą balsą, ir dar stengiasi išvystyti šuns piktumą. Yra pavojus, kad keturkojis plėšrūnas paims prieš jį viršų. Negalima pamiršti, kad šuo – gaujos gyvūnas, ir šeimoje jis elgiasi taip, kaip gaujoje, su silpnadvasiais žmonėmis gali būti vado vaidmenyje. Ypač tai būdinga agresyvioms veislėms. Jie pradeda taip niekinamai elgtis su šeima, kad neišleidžia šeimininkų į darbą, kandžiojasi, neduoda pakeisti ėdalo. Žymus austrų veterinaras dr. Brukneris kaip išeitį iš tokios situacijos siūlo užmigdyti gyvūną arba atiduoti jį naujiems šeimininkams – tarp jų susiklostys kitokie santykiai.
Dažnai gyvenime sutinkamas ir kitas variantas, kai šeimininkas terorizuoja gyvūną. Darbe amžinai niukinamas viršininkų, jis tą patį daro su savo šunimi. Faktiškai jo pasivaikščiojimai su keturkoju draugu virsta begalinių komandų seka: "Stovėti!”, "Šalia!”, "Prie kojos!”. Ir gyvūno šeimininkas jaučia kažkokį pasitenkinimą, kadangi darbe jis visų niukinamas, o čia jis pats niukina. Reikia deramai įvertinti gyvūnus – kaip kantriai jie visa tai iškenčia.
Daugelis, žinoma, įvertina charakterių panašumą arba skirtumą rinkdamiesi veislę. Be to, reikia tiksliai pasverti kaip materialines galimybes, taip ir jūsų buto dydį. Stambaus šuns laikymas mažame kambaryje – ir jūsų, ir jo kankinimas. Didelis šuo – didelės maitinimo išlaidos. Negalima pamiršti ir to, kad šuo gali susirgti, o gydymas kainuos nepigiai. Gal jį teks kastruoti? Šiandien tai irgi kainuoja nemažus pinigus.
Kaip taisyklė, žmonės, dar besiruošiantys įsigyti šunį, jau intuityviai jaučia, kokia veislė jiems labiau patinka, ir belieka tik pasirinkti labiausiai patikusį šuniuką. Rinktis reikia judresnį, stipresnį, stambesnį ir, žinoma, nuovokesnį.

Ar leisti įsigyti šunį vaikams?
Šis klausimas dažnai kamuoja tėvus, ir po atkaklių maldavimų jie galų gale pasiduoda. Bet nors aštuonmetis mažylis įtikinėjo, kad prižiūrės savo keturkojį draugą, jis, žinoma, neįsivaizdavo, kiek naujų pareigų jam teks atlikti kiekvieną dieną. Šunį reikia išvesti pasivaikščioti mažiausiai du kartus per dieną, jį reikia mokyti paprasčiausių komandų, auklėti, rūpintis, kad jo guolis būtų švarus, prižiūrėti kailį, laiku maitinti, kruopščiai plauti dubenėlius, stebėti sveikatą, laiku skiepyti, esant būtinybei vesti pas veterinarą. Visa tai reikalauja kantrybės ir reguliarumo, o šios savybės vaikui dar nepilnai išvystytos. Todėl jis dar nesugeba tinkamai rūpintis šunimi. Būtent dėl to negalima leisti, kad gyvūnai būtų pilnai patikėti vaikams, juos pačius dar reikia auklėti. Prieš pirkdami vaikui gyvą žaislą, pagalvokite, juk rūpintis keturkoju draugu daugiausiai teks jums patiems.
Daugelis įsigyja gyvūnus siekdami pedagoginių tikslų, nori, kad vaikui išsivystytų atsakingumo jausmas, kad jis mokytųsi rūpintis gyvu padaru. Visa tai padeda išugdyti mažame žmoguje gerumą ir gailestingumą, atjautimą ir švelnumą, bet būtinai gyvūno savininku turi likti suaugęs žmogus.

Šuo – šeimos narys, bet nereikia peržengti ribų
Dažnai šuo atlieka šeimos nario vaidmenį, tačiau negalima perdėtai sužmoginti jo, maitinti nuo stalo ir iš indų, kuriais jūs naudojatės, leisti gulėti ant sofos ar fotelyje. Šuo turi turėti savo pastovią vietą bute (guolį), savo dubenėlį ėdalui ir vandeniui, savo šepečius ir šukas.
Pastebėta, kad guolis (nedidelė patalpėlė arba kampelis su užuolaidėle) yra reikalingas kiekvienam šuniui, ir jeigu jam skirsite nedidelę patalpą, jis mielai ten nueis, o ne gulės tiesiog kažkur praėjime. Guolis – tai vieta, kur šuo gali pasislėpti ir išsaugoti savo "aš”, galų gale tiesiog pasitraukti nuo šeimininko, labai įkyrėjusio savo šūkčiojimais ir niukinimais. Ir turėkite omenyje, kad guolyje niekas neturi teisės šuns bausti.
Labai svarbus dar štai toks momentas. Daugelis bando maitinti stambius šunis, statydami dubenėlį ant pakylos praktiškai krūtinės lygyje – tokias rekomendacijas šeimininkams duoda klubų darbuotojai ir veterinarai. Šuniui tai visiškai nereikalinga. Atplėšdamas maisto gabalus, jis prarija juos nekramtydamas, o įsiurbdamas į stemplę dulkių siurblio principu, todėl svarbu, kad stemplės vamzdelis būtų maksimaliai ištiesintas (žr. pav.). Gamtoje plėšrūnas rankioja maistą nuo žemės. To ir reikia laikytis.

Gyvendamas šalia žmogaus, šuo daug savybių perima iš šeimininko. Ir visgi negalima pamiršti, kad tai gyvūnas, sužmoginti jo neverta. Kodėl? Todėl, kad kiekvienas gyvas padaras turi pasaulyje savo ekologinę nišą ir perstatymai negalimi. Jūsų keturkojui draugui reikia visų pirma kasdieninių pasivaikščiojimų ir paprasto maisto, o ne rinktinių valgių.
O ką daro šeimininkai? Jie maitina savo augintinius tuo pačiu, ką valgo patys. Rezultate mėsėdis gyvūnas tapo visaėdžiu, ir su tuo liūdnai susitaikė viso pasaulio veterinarai. Pasirodė beprasmiška mokyti šeimininkus, kad jie neduotų nebūdingo šunims maisto, kurio šie gyvūnai neprisitaikę virškinti ir kuris skatina ligų vystymąsi.

Naminis auklėjimas
Neišauklėtas šuo – našta ne tik šeimininkui, bet ir aplinkiniams. Tarkime, jums malonu, kai šuo glaustosi prie visų, o žmogui, kuriam jis uždėjo letenas ant drabužių, tai gali nepatikti. Auklėdami savo keturkojį draugą, jūs sudarote palankias sąlygas tam, kad kiti žmonės (ne šunininkai) pamėgtų jūsų šunį. Auklėdami būkite nuoseklūs ir teisingi.
Šuniuką pratinti prie švaros reikia nuo to momento, kai jis savarankiškai galės kentėti daugiau nei tris valandas. Kai tik šuniuką pradės veikti šis natūralus vidinis stabdis, pradėkite pratinti jį prie tokio pasivaikščiojimo tvarkaraščio, kuris yra įprastas jūsų šeimoje.
Būtiniausios komandos, kurių turite išmokyti šunį, — "Gulėti!”, "Į vietą!”, "Šalia!”, "Pas mane!”.
Komandos "Gulėti!” mokymąsi geriau pradėti tarp septinto ir vienuolikto gyvenimo mėnesio, priklausomai nuo veislės. Tam paimkite šunį už kaklo ir kryžkaulio ir nestipriai spauskite prie žemės, kartodami laikas nuo laiko "Gulėti!”. Nepersistenkite: jeigu šuo pavargo, atidėkite užsiėmimą. Nepamirškite pagirti už paklusnumą. Buvimo gulėjimo pozoje laiką po truputį ilginkite.
Komanda "Į vietą!” naudojama namuose, o ne lauke. Šuo, gerai žinantis šią komandą, neįkyrės jūsų svečiams, ir jį pradės gerbti net tie, kas nemėgsta gyvūnų.
Komandos "Pas mane!” šuo išmokomas greičiau, ši komanda gelbsti nuo mažiau pageidaujamų įsakinėjimų "Į vietą!” ir "Gulėti!”.
Daugiau pastangų teks dėti, mokant šunį komandos "Šalia!”, bus reikalingos ilgos pasivaikščiojimo su pavadėliu treniruotės, bet taip, kad jūsų augintinio judėjimas atitiktų jūsų judėjimo greitį.
Svarbus auklėjimo elementas – nelepinti šuns. Gyvūnas turi žinoti savo vietą ir tinkamai elgtis.
Nederėtų vystyti gyvūnuose žiaurumo, kitaip gali tekti sunkiai atkentėti: šuns elgesys – tai refleksų grandinėlė ir tik nežymios sąmonės prošvaistės.
Labai gadina gyvūnus papildomas maitinimas nuo stalo. Šuo tampa nenuilstamu kaulytoju. Net jeigu jis visiškai sotus, vis vien kaulys iš jūsų iki begalybės. Praktiškai tokią prašančią miną jis nutaisys kiekvieną kartą jums valgant. O kai susirinks svečiai, jis šliaužios jiems po kojomis, kol kas nors duos jam gardų kąsnelį. Kad taip neatsitiktų, šerkite šunį tuo pačiu laiku jam skirtoje vietoje ir išmokykite jį komandos "Į vietą!”.
Šlapią, purviną šunį prieš įleidžiant į kambarį, reikia nušluostyti, nuvalyti jam letenas ir leisti išdžiūti prieškambaryje.

Ir gatvėje šuo turi gerai elgtis
Išauklėtas šuo pasivaikščiojimo metu ramiai eina kaip su pavadėliu, taip ir be jo, gali pažaisti, pabėgioti, bet nepabėgs nuo šeimininko.
Būtina išmokyti šunį atlikti gamtinius reikalus nustatytoje kiemo vietoje. Jeigu jis nusikalto, išbarkite, bet nekiškite nosimi į išmatas. Gyvūnų šeimininkai turi sekti, kad jų šuo būtų tvarkingas. Kai kuriose civilizuotose šalyse šeimininkas išeidamas su šunimi pasivaikščioti, paima specialų semtuvėlį, kurio pagalba galima lengvai ir nesusitepus sutvarkyti paskui šunį, ypač jeigu keturkojis draugas "apsikvailino” netinkamoje vietoje.
Neblogai būtų šunį pripratinti vaikščioti tik takeliais, tuomet jis nebėgios vejomis ir lysvėmis.
Transporte būtina surasti ramią vietą ir ten pasodinti šunį. Kad keleiviai neužliptų jam ant kojų ir uodegos, geriau patiems atsistoti prieš šunį.
Pasivaikščiojimo metu neleiskite šuniui rinkti atliekas šiukšlynuose, voliotis purve. Galima leisti jam suėsti arklių ar karvių mėšlą – tai B grupės vitaminų šaltinis.
Atminkite, kad šunys nemėgsta girtų, todėl susitikus su jais prilaikykite savo šunį už antkklio.
Kaip elgtis, jeigu šunys susipešė? Dr. Brukneris, tiriantis gyvūnų psichologiją, pataria tokiu atveju nebandyti paimti savo šuns ant rankų, kadangi jis gali suprasti tai kaip jo išdavystę, tegul geriau nubėga į šoną.
Smulkius šunis, išskyrus įprastas komandas, svarbu dar išmokyti nenubėgti nuo jūsų toliau nei 10 metrų. Egzistuoja tokia priemonė. Šeimininkas veda savo šunelį su pavadėliu, kurio ilgis apytiksliai 10 metrų. Tuo momentu, kai šuo įtempia pavadėlį, šeimininkas turi staigiai trūktelėti. Tokiu būdu šunį atpratina nuo pabėgimo.
Viešoje vietoje, gatvėje šunį būtina vedžioti su antkakliu, antsnukis reikalingas tik tuo atveju, jeigu šuo piktas ir nevaldomas. Išauklėtas šuo ne iš šio, ne iš to nepradės kandžioti praeivių.
Ypatingai reikia pakalbėti apie grandininį šunį. Aš manau, kad tai žiauru – pastoviai laikyti šunį pririšus. Egzistuoja keistas sąryšis tarp sąvokų: grandinė, tvora, šuo. Konrado Lorenco knygoje "Žmogus atranda draugą” yra apsakymas "Tvora”. Bėga du šunys skirtingose tvoros pusėse, įnirtingai loja vienas ant kito. Staiga tvora tarp jų baigėsi, šunys sustingo nejudėdami – lojimas nutilo. Tuomet apsisuko, vėl pradėjo bėgti skirtingose tvoros pusėse ir vėl pradėjo loti.
Tas pats atsitinka ir su grandininiu šunimi. Kai jis pririštas, jame išugdomas įprotis skalyti, t. y., triukšmauti. Grandinė ir tvora išugdo šunyje savo teritorijos saugojimo refleksą.
Aš suprantu, kad kai kuriais atvejais tikrai negalima apsieiti be grandininio šuns. Bet tuomet šeimininkas turėtų nors kartą į dieną pasivaikščioti su šunimi, įleisti jį į namus. Tuomet jis neturės šios uždaros erdvės psichologijos.

Ar versti senbernarą šokti per barjerą?
Ir stambius, ir smulkius šunis būtinai reikia mokyti, auklėti. Ypač tas veisles, kurios gali būti pavojingos, pavyzdžiui, aviganį su jo įgimtu baimės jausmu. Šiam šuniui reikalingas pastovus dresavimas, tik tuomet jis tampa puikiu visų komandų vykdytoju ir veikia it puikiai suderinta mašina.
Ar iš kiekvieno šuns reikia reikalauti, kad jis mokėtų šokti per barjerą, laipioti vertikaliai stovinčiais laiptais, eiti buomu, atnešti laimikį? Taip, jeigu tai profesionalūs įgūdžiai, jeigu šuo, tarkime, eina su šeimininku į medžioklę arba dalyvauja sulaikant nusikaltėlį. Visais kitais atvejais gyvūnų treniruoti nereikia, jie ir taip puikiai treniruoti tiek, kiek tai būtina plėšrūnams.
Kvaila yra per prievartą įnešti šunį iki kaklo į tvenkinį ir mesti, kad jis išplauktų. Jeigu šuniui bus reikalinga, jis ir taip nuplauks iki kranto.
Kvaila taip pat yra versti stambius šunis - dogus, senbernarus – įveikti kliūtis, šokti per barjerą. Tai jiems nebūdinga. Labai dažnai tokių šunų traumos prasideda nuo to, kad įveikiant barjerą, jie pažeidžia raiščius, susilaužo kaulus. Viename vokiečių žurnale teko skaityti, kad, kai žirgas įveikia barjerą, jo svorio centras tik nežymiai kilsteli virš jo. Viską apsprendžia kūno plastika ir stiprus atsispyrimas. O kai šoka toks šuo, kaip senbernaras, jo svorio centras kilsteli virš barjero beveik du-tris kartus aukščiau šuns ūgio, kas yra nefiziologiška ir nuo ko įvyksta traumos.
Nereikia mokyti šoklumo ir levretės, bet jau dėl kitos priežasties: ji ir taip laisvai užšoka ant spintos.
Bet kuris dresavimas turi būti protingas ir pagrįstas profesionaliais sumetimais.

Nuo infekcijos apsaugos skiepai
Vienoje publikacijų mes jau sakėme, kad yra svarbu gyvūnus vedžioti saulės šviesoje (žr. "Nauka i žizn” Nr.1, 1992 m.), tuomet jų organizme gaminamas vitaminas B, neleidžiantis atsirasti rachitui. Šunys, kurie tupi namuose, suserga rachitu, net jeigu jiems po lašiuką duoti vitamino B. Ne kiekvieną gyvūną šis vitaminas, duotas į vidų, veikia.
Dažniausiu argumentu prieš pasivaikščiojimus šeimininkai pateikia tai, kad jie, atseit, bijo infekcijos. Bet tai ne argumentas. Nuo infekcinių susirgimų gyvūnus reikia skiepyti.
Taip pat nederėtų bijoti veterinarijos gydyklos arba kitų viešųjų vietų lankymo. Jeigu laiku skiepyti, visos šios baimės dings.
Taisyklingai išmaitinti šuniukai iki dviejų mėnesių išsaugo motinos imunitetą, išsaugo antikūnius, kuriuos jie gavo su motinos pienu. Septynių savaičių amžiuje, nelaukiant kol sueis du mėnesiai, šuniuką pirmą kartą skiepija nuo infekcinių ligų, ir jis pradeda gaminti savo antikūnius.
Deja, dar užtinkama nuomonė, kad, kai tik šuo paskiepijamas, jis būtinai susirgs. Susirgti gyvūnas gali tik tais atvejais, jeigu nebuvo paisyta skiepų terminų (žr. "Nauka i žizn” Nr.1, 1992 m.) arba buvo paskiepytas sergantis gyvūnas. Kai imunitetas nusilpęs nuo kažkokios ligos arba infekcijos, skiepas iššauks labai silpną atsakomąją reakciją, ir bus pagamintas nepakankamas kiekis apsauginių antikūnių.
Vėl gi, dėl infekcijos baimės negalima drausti šuniui kontaktuoti su kitais šunimis pasivaikščiojimo metu. Šių gyvūnų pasaulis sutelktas uoslėje. Todėl jie būtinai turi apuostyti vienas kitą, susipažinti. Ypač tai svarbu šuniukams, kurių žaidimai turi seksualinį atspalvį. Teisingam lytiniam vystymuisi, kuris pasireikš truputį vėliau, mažyliams būtina bendrauti tarpusavyje.

Airių seteris

Veislės istorija Išvestas iš įvairių seterių, spanielių. Seniau airių seteris buvo rausvai baltas šuo su kiek trumpesnėmis kojomis nei jis yra šiandien. Tai puikus medžiotojas. Charakteristika Šilkinis ir ilgas kailis. Kai kurie jauni šuniukai būna su pilkai sidabriniais plaukais prie ausų ir kojų, tačiau tai dažniausiai išnyksta šuneliui paagus. Letenos padengtos plaukais. Ausys plonos, ilgos, siekia nosies galiuką. Kojos ilgos ir raumeningos. Akys tamsiai arba vidutiniškai rudos. Krūtinė žema, vidutiniškai plati. Uodega apaugusi plaukais, stipri. Temperamentas Energingi, inteligentiški, gyvybingi. Neturi sargo instinktų. Gerai sutaria su kitais gyvūnais ir vaikais. Labai atsidavę ir impulsyvūs. Kai kurie sunkiai pasiduoda dresavimui, turbūt dėl savo nepriklausomo būdo. Medžiotojai. Labai svarbu išmokyti tvarkos namuose, nes juos galima pavadinti namų išdaigininkais, kurie gali graužti ar kitaip gadinti jūsų baldus, kitus daiktus. Priežiūra Nerekomenduojama auginti bute. Labiau tinkamas užmiesčio nei miesto gyvenimui. Būtini kasdieniai pasivaikščiojimai. Kasdien šukuokit. Maudyti tik esant būtinybei. Vidutiniškai šeriasi. Sveikata Linkę tukti, geriau maitinkit du tris kartus per dieną mažomis porcijomis, nei vieną kartą didele porcija. Pasitaiko odos alergijų, epilepsijos atvejų. Būdingos akių ligos. Tikrinkit ir valykit ausis.

Akita

Veislės istorija Akita kilę iš Japonijos. Šiandien tai nacionalinė Japonijos šunų veislė, kartais net vadinama gyvu paminklu. Šie šunys saugodavo Imperatorius, kaudavosi, medžiodavo, tempdavo roges, dirbdavo armijoje ir policijoje. Akita ir šiandien išsaugojusi medžioklės instinktus, tai daryti gali net esant dideliam sniego kiekiui. Akitos statulėlės Japonijoje dovanojamos kaip sveikatos simbolis. Charakteristika Galingas, solidus, budrus šuo. Stiprus ir raumeningas. Sunki ir plati galva, platus ir pilnas snukis. Krūtinė žema ir plati. Mažos, stačios ausys. Akys nedidelės, tamsiai rudos. Nosis plati ir paprastai juoda. Lūpos juodos, liežuvis rausvas. Uodega didelė, aukštai iškelta, užsirietusi ant nugaros. Pavilnė stora, tanki ir švelni. Kailis tiesus, šiurkštus. Temperamentas Kartais spontaniški. Atsargūs, labai prisirišę prie šeimininkų. Inteligentiški, smalsūs. Dresuoti pradėkite nuo mažens. Tai reikalaus kantrybės, kadangi akitai gali pasidaryti nuobodu. Nuostabus sargas. Japonijoje moterys patikėdavo akitai saugoti savo vaikus. Tačiau net jei puikiai sutaria su vaikais, kurie auga kartu, dar nereiškia, kad priims svetimus. Erzinama akita gali kąsti. Reikėtų mokyti vaikus švelnumo su šunimi. Agresyvūs kitiems šunims, nereikėtų leisti laisvai lakstyti be priežiūros. Mėgsta būti su savo šeima. Skleidžia daugybę įdomių garsų, tačiau be reikalo neloja. Priežiūra Nelabai aktyvūs namuose, todėl kieme derėtų praleisti daugiau laiko, vestis ilgiems kasdieniniams pasivaikščiojimams. Kailį šukuokite, maudykite tik esant būtinybei, nes maudymas pašalina natūralų riebalinį sluoksnį. Stipriai šeriasi dukart per metus.

Auksaspalvis retriveris

Veislės istorija Išvestas Britų salose, greičiausiai sukryžminus šviesius lygiaplaukius retriverius su vandens tvidspanieliais, kitais spanieliais, seteriais ir galbūt net su niūfaundlendais. Faktiškai pirmą kartą ši veislė buvo pristatyta kaip auksiniai lygiaplaukiai. Žodis auksinis apibūdina puikų kompanioną ir šeimos šunį. Tai taip pat puikus paukščių medžiotojas. Turi puikią uoslę ir buvo naudojamas ne tik medžioklėse, bet ir ieškant narkotinių medžiagų. Būtent dėl to auksaspalviai retriveriai gali būti puikūs gidai akliesiems. Charakteristika Auksaspalviai retriveriai stiprūs, simetriški, gerai sudėti šunys. Kailis tankus, nepralaidus vandeniui, tvirtas, prigludęs, įvairių aukso atspalvių. Pavilnė tanki. Galva plati. Snukis iš profilio tiesus. Sąkandis žirklinis. Akys tamsiai arba vidutiniškai rudos. Ausys vidutinio dydžio, nulinkusios. Kaklas vidutiniško ilgio, priekis raumeningas. Uodega masyvi. Temperamentas Atsidavę, gerų manierų, inteligentiški, žavūs. Lengvai dresuojami, visada kantrūs ir švelnūs su vaikais. Lojalūs, pasitikintis savimi, mieli ir labai energingi. Aktyvūs, mylintys, ir ištikimi šeimos draugai. Draugiški su visais, įskaitant ir kitus šunis. Laimingi būdami apsupti žmonių. Neturėdami kontakto su žmonėmis arba ilgam palikti vieni, jie gali tapti pikti ir nepaklusnūs. Mėgsta plaukioti. Priežiūra Tinkami gyventi namuose jei galės pakankamai pabūti lauke. Juos būtina vestis į ilgus pasivaikščiojimus, gali bėgti paskui jums važiuojant dviračiu. Mėgsta žaisti kamuoliu ir kitais žaislais. Neperšerkite. Būtina kruopščiau šukuoti pavilnę, kailį. Kailis nesivelia, tačiau jį reikėtų šukuoti bent dukart per savaitę. Vidutiniškai šeriasi. Sveikata Linkę į širdies problemas, pasitaiko ausų infekcijų. Būdingos odos alergijos, kurias pastebėjus rekomenduojama kuo skubiau kreiptis i veterinarijos gydytojus. Būtina juos treniruoti, žaisti kieme, leisti pabėgioti, nes kitaip šunys gali nutukti ir tokiais atvejais gyvena tik iki 10-ies metų, o būdami sveiki iki 13-os. Linkę į genetines ligas, todėl derėtų pasidomėti tėvų sveikata.

Dalmatinas

Veislės istorija Daugybė ginčų kyla dėl šios veislės atsiradimo ir kilmės paaiškinimo. Pirmieji pėdsakai aptinkami senovės Egipte. Kiti teigia jog dalmatinų šaknys Kroatijoje. Viduramžiuose jie buvo naudojami medžioklėse. Jie bėgdavo arklių prieky ir taip nukreipdavo jos reikiama linkme, kol šeimininkas būdavo užsiėmęs. Sekdavo savo šeimininkus visiškai atsidavę, nesvarbu ar jis eidavo pėsčiom, ar jodavo, ar važiuodavo karieta. Dalmatinai tiek dabar, tiek tada atlikdavo labai daug įvairių darbų, padėdavo gaisruose, karuose, cirke, medžioklėse ar tiesiog atlikdavo sargo vaidmenį. Charakteristika Baltas su juodom dėmėm dalmantinas gerai pažįstamas iš Disnėjaus filmų. Tai raumeningas, vidutinio dydžio, nepaprastai ištvermingas ir elegantiškas šuo. Kailis trumpas ir tankus, dėmėtas. Letenos apvalios, kompaktiškos nagai paprastai balti arba tokios pat spalvos kaip dėmelės. Nosis pigmentuota. Akys vidutinio dydžio, rudos arba žydros, apvalokos. Ausys vidutinio dydžio, siaurėjančios. Šunyčiai gimsta beveik balti, o dėmelės atsiranda jiems augant. Temperamentas Dalmatinai buvo išveisti vesti arklių bandas, todėl yra labai ištvermingi ir stiprūs. Jiems nepatinka tiesiog būti ramiai visą dieną ir nieko neveikti. Tai žaismingi, linksmi, mėgstantis pasivaikščiojimus, jautrūs ir atsidavę šunys. Dalmatinams reikalinga žmogaus kompanija, be kurios juos net gali ištikti depresija. Dėl šios priežasties jie nėra tinkami gyventi lauko voljere. Jie turi puikią atmintį ir gali atsiminti net ir pačius seniausius blogus patyrimus jų gyvenime. Mėgsta žaisti su vaikais, sutaria su kitais augintiniais, tačiau gali būti agresyvūs su nepažįstamais šunimis, patinai nemėgsta kitų patinų. Sargūs. Atsiveda daug šuniuku, kartais net iki 15-os. Kai kurie gali būti agresyvus, jei auklėjami netinkamai. Priežiūra Dalmatinai paprastai šeriasi du kartus per metus. Šėrimosi laikotarpių kasdien pašukuokit, kad išvengtumėt prikritusių plaukų. Tai lengvai prižiūrimas ir labai švarus, bei tvarkingas šuo. Sveikata Kurtumas įtakoja 10-12% šunelių mirčių. Kiekvienas jaunas šunelis, turi būti patikrintas, tą derėtų daryti šuneliui sulaukus maždaug 6-ių savaičių amžiaus. Kurčius šunelius labai sunku auklėti, jie tampa baikštūs, agresyvūs. Pasitaiko odos alergijų