Gyvūnų veisimas

Gyvūnų veisimo ir selekcijos samprata. Gyvūnų veisimo tikslas ir strategija. Gyvūnų veisimo mokslo istorija. Gyvulių domestikacijos samprata. Gyvūnų domestikavimo laikas ir vieta. Gyvūnų kilmės tyrimo metodai. Gyvūnų pasikeitimai domestikacijos eigoje. Svarbiausi domestikuotų gyvulių evoliucijos veiksniai. Natūrali atranka. Natūralios atrankos efektyvumą įtakojantys faktoriai. Natūralios atrankos formos. Populiacijos samprata. Atvirų ir uždarų populiacijų samprata. Genetiniai gyvulių selekcijos pagrindai. Fenotipinė gyvulio vertės išraiška, genetinė gyvulio vertės išraiška. Aplinkos faktorių grupavimas. Produktyvumo rodiklių fenotipinė variansa. Rūšių susidarymas. Rūšies samprata. Rūšies izoliacinių mechanizmų tipai. Veislės samprata ir reikšmė gyvulininkystėje. Svarbiausi veislių formavimosi ir evoliucijos veiksniai. Veislės struktūra ir jos struktūrinių elementų reikšmė. Veislių klasifikavimo principai. Gyvūnų aklimatizacija. Žemės ūkio gyvūnų genetinių išteklių būklės įvertinamo kriterijai. Genetinės įvairovės išsaugojimo priežastys. Genetinės įvairovės išsaugojimo būdai. Ontogenezės ir filogenezės samprata bei tarpusavio ryšys, svarbiausi ontogenezės dėsningumai. Augimo ir vystymosi samprata. Vystymosi laikotarpiai ir periodai, jų ypatumai. Gyvūnų lytinis ir ūkiškasis subrendimas. Pirmojo kergimo ir sėklinimo amžius. Skirtingų gyvulių rūšių augimo, gyvenimo ir ūkinio naudojimo trukmė. Gyvūnų augimą ir vystymasį įtakojantys veiksniai. Augimo ir vystymosi netolygumas ir ritmiškumas. Gyvūnų individualaus augimo ir vystymosi valdymas embrioniniu ir poembrioniniu periodais. Gyvūnų grupavimas vykdant dirbtinę atranką. Gyvūnų kūno dalių identifikavimas ir įvertinimas. Gyvūnų, eksterjero ir konstitucijos samprata. Gyvūnų konstituciniai tipai. Gyvūnų eksterjero tyrimo ir įvertinimo metodai. Kūno matmenų indeksai ir eksterjero profiliai. Gyvūnų produktyviųjų savybių vertinimas pagal interjerą. Dirbtinės atrankos samprata. Dirbtinės atrankos rūšys. Atrankos pagal fenotipą samprata, kiekybiniai ir kokybiniai atrankos požymiai. Selekciniai genetiniai parametrai ir jų įtaka atrankai. BLUP metodas. Galvijų genetinis vertinimas. Kiaulių genetinis vertinimas. Arklių genetinis vertinimas. Avių ožkų genetinis vertinimas. Gyvulių prepotentiškumo vertinimas. Parankos samprata. Parankos ir atrankos rūšys. Parankos efektyvumą įtakojantys veiksniai. Svarbiausi parankos principai. Parankos tipai, jų ypatumai, naudojimo tikslai. Parankos formos, jų ypatumai, naudojimo tikslai. Grynojo veisimo samprata, genetiniai ypatumai, reikšmė, tikslai. Inbrydingo samprata jo taikymas veislininkystėje. Inbrydingo tipai. Inbrydingo (homozigotiškumo laipsnio nustatymas. Inbrydingo laipsniai. Inbredinė depresija. Veisimo linijomis samprata. Linijų rūšys. Linijų krosai. Bendroji ir specifinė derinimo savybės. Tarplinijinė hibridizacija. Veisimo šeimomis samprata. Kryžminimo samprata, genetinė esmė, tikslai. Kryžminimo sėkmę sąlygojantys veiksniai. Heterozės efektas, jo genetinė, biologinė esmė. Heterozės formos. Kuriamasis kryžminimas. Stelbiamasis kryžminimas. Įterpiamasis kryžminimas. Gamybinis kryžminimas. Kintamasis kryžminimas. Tarprūšinės hibridizacijos samprata, taikymas. Tarprūšinės hibridizacijos problemos. Veislių selekcijos mokslinių programų rengimo principai. Bandų selekcijos programos rengimo principai. Lietuvoje veisiamų gyvulių veislių selekcijos mokslinės programos. Gyvulių veislininkystės sistema, funkcijos, valstybinė strategija Lietuvoje. Įvairių gyvulių rūšių ir veislių asociacijos. Kilmės knygos, jų vedimo tvarka.  

Apie šunis

Visi žinome, kokį trumpą gyvenimą atmatavo gamta ištikimam žmogaus draugui – šuniui. Kad sušvelnintumėte artimo padaro netekties skausmą, įsiklausykite į žinomo austrų mokslininko-etologo Konrado Lorenco patarimą: "Jeigu, praradę šunį, jūs nedelsdami įsigysite tos pačios veislės šuniuką, jis užpildys tą tuštumą jūsų gyvenime, kuri atsirado netekus seno keturkojo draugo.”
Veislės pasirinkimą paprastai diktuoja simpatijos, ir, taip sakant, panašūs charakterio bruožai. Jeigu jūs norite jautraus sentimentalaus draugo su ilgesingu žvilgsniu, tuomet geriau įsigyti, sakykime, airių arba anglų seterį. Na, o jeigu jūsų gyvenime trūksta linksmo kompaniono – tuomet labiau tiks judrus ir žaismingas foksterjeras. Manoma, kad charakterių panašumas suteikia žmogui vidinės pusiausvyros jausmą.
Naudojantis psichoanalizės metodu, galima pastebėti, kad energingesni žmonės, kurie jaučia potraukį ką nors veikti, dažniausiai pasirenka ir tokį patį energingą gyvūną tam, kad dalį savo energijos atiduotų jam. Ramūs žmonės ima melancholiškesnius gyvūnus ir taip pat gauna iš jų teigiamų emocijų.
Būna ir taip, kad, įsigydamas šunį, žmogus bando jame įgyvendinti kažką nerealizuoto iš savo vidaus, tuomet jau negalima kalbėti apie charakterių panašumą. Pavyzdžiui, silpnas, baikštus žmogus įsigyja didžiulį dogą arba aviganį, turintį galingą balsą, ir dar stengiasi išvystyti šuns piktumą. Yra pavojus, kad keturkojis plėšrūnas paims prieš jį viršų. Negalima pamiršti, kad šuo – gaujos gyvūnas, ir šeimoje jis elgiasi taip, kaip gaujoje, su silpnadvasiais žmonėmis gali būti vado vaidmenyje. Ypač tai būdinga agresyvioms veislėms. Jie pradeda taip niekinamai elgtis su šeima, kad neišleidžia šeimininkų į darbą, kandžiojasi, neduoda pakeisti ėdalo. Žymus austrų veterinaras dr. Brukneris kaip išeitį iš tokios situacijos siūlo užmigdyti gyvūną arba atiduoti jį naujiems šeimininkams – tarp jų susiklostys kitokie santykiai.
Dažnai gyvenime sutinkamas ir kitas variantas, kai šeimininkas terorizuoja gyvūną. Darbe amžinai niukinamas viršininkų, jis tą patį daro su savo šunimi. Faktiškai jo pasivaikščiojimai su keturkoju draugu virsta begalinių komandų seka: "Stovėti!”, "Šalia!”, "Prie kojos!”. Ir gyvūno šeimininkas jaučia kažkokį pasitenkinimą, kadangi darbe jis visų niukinamas, o čia jis pats niukina. Reikia deramai įvertinti gyvūnus – kaip kantriai jie visa tai iškenčia.
Daugelis, žinoma, įvertina charakterių panašumą arba skirtumą rinkdamiesi veislę. Be to, reikia tiksliai pasverti kaip materialines galimybes, taip ir jūsų buto dydį. Stambaus šuns laikymas mažame kambaryje – ir jūsų, ir jo kankinimas. Didelis šuo – didelės maitinimo išlaidos. Negalima pamiršti ir to, kad šuo gali susirgti, o gydymas kainuos nepigiai. Gal jį teks kastruoti? Šiandien tai irgi kainuoja nemažus pinigus.
Kaip taisyklė, žmonės, dar besiruošiantys įsigyti šunį, jau intuityviai jaučia, kokia veislė jiems labiau patinka, ir belieka tik pasirinkti labiausiai patikusį šuniuką. Rinktis reikia judresnį, stipresnį, stambesnį ir, žinoma, nuovokesnį.

Ar leisti įsigyti šunį vaikams?
Šis klausimas dažnai kamuoja tėvus, ir po atkaklių maldavimų jie galų gale pasiduoda. Bet nors aštuonmetis mažylis įtikinėjo, kad prižiūrės savo keturkojį draugą, jis, žinoma, neįsivaizdavo, kiek naujų pareigų jam teks atlikti kiekvieną dieną. Šunį reikia išvesti pasivaikščioti mažiausiai du kartus per dieną, jį reikia mokyti paprasčiausių komandų, auklėti, rūpintis, kad jo guolis būtų švarus, prižiūrėti kailį, laiku maitinti, kruopščiai plauti dubenėlius, stebėti sveikatą, laiku skiepyti, esant būtinybei vesti pas veterinarą. Visa tai reikalauja kantrybės ir reguliarumo, o šios savybės vaikui dar nepilnai išvystytos. Todėl jis dar nesugeba tinkamai rūpintis šunimi. Būtent dėl to negalima leisti, kad gyvūnai būtų pilnai patikėti vaikams, juos pačius dar reikia auklėti. Prieš pirkdami vaikui gyvą žaislą, pagalvokite, juk rūpintis keturkoju draugu daugiausiai teks jums patiems.
Daugelis įsigyja gyvūnus siekdami pedagoginių tikslų, nori, kad vaikui išsivystytų atsakingumo jausmas, kad jis mokytųsi rūpintis gyvu padaru. Visa tai padeda išugdyti mažame žmoguje gerumą ir gailestingumą, atjautimą ir švelnumą, bet būtinai gyvūno savininku turi likti suaugęs žmogus.

Šuo – šeimos narys, bet nereikia peržengti ribų
Dažnai šuo atlieka šeimos nario vaidmenį, tačiau negalima perdėtai sužmoginti jo, maitinti nuo stalo ir iš indų, kuriais jūs naudojatės, leisti gulėti ant sofos ar fotelyje. Šuo turi turėti savo pastovią vietą bute (guolį), savo dubenėlį ėdalui ir vandeniui, savo šepečius ir šukas.
Pastebėta, kad guolis (nedidelė patalpėlė arba kampelis su užuolaidėle) yra reikalingas kiekvienam šuniui, ir jeigu jam skirsite nedidelę patalpą, jis mielai ten nueis, o ne gulės tiesiog kažkur praėjime. Guolis – tai vieta, kur šuo gali pasislėpti ir išsaugoti savo "aš”, galų gale tiesiog pasitraukti nuo šeimininko, labai įkyrėjusio savo šūkčiojimais ir niukinimais. Ir turėkite omenyje, kad guolyje niekas neturi teisės šuns bausti.
Labai svarbus dar štai toks momentas. Daugelis bando maitinti stambius šunis, statydami dubenėlį ant pakylos praktiškai krūtinės lygyje – tokias rekomendacijas šeimininkams duoda klubų darbuotojai ir veterinarai. Šuniui tai visiškai nereikalinga. Atplėšdamas maisto gabalus, jis prarija juos nekramtydamas, o įsiurbdamas į stemplę dulkių siurblio principu, todėl svarbu, kad stemplės vamzdelis būtų maksimaliai ištiesintas (žr. pav.). Gamtoje plėšrūnas rankioja maistą nuo žemės. To ir reikia laikytis.

Gyvendamas šalia žmogaus, šuo daug savybių perima iš šeimininko. Ir visgi negalima pamiršti, kad tai gyvūnas, sužmoginti jo neverta. Kodėl? Todėl, kad kiekvienas gyvas padaras turi pasaulyje savo ekologinę nišą ir perstatymai negalimi. Jūsų keturkojui draugui reikia visų pirma kasdieninių pasivaikščiojimų ir paprasto maisto, o ne rinktinių valgių.
O ką daro šeimininkai? Jie maitina savo augintinius tuo pačiu, ką valgo patys. Rezultate mėsėdis gyvūnas tapo visaėdžiu, ir su tuo liūdnai susitaikė viso pasaulio veterinarai. Pasirodė beprasmiška mokyti šeimininkus, kad jie neduotų nebūdingo šunims maisto, kurio šie gyvūnai neprisitaikę virškinti ir kuris skatina ligų vystymąsi.

Naminis auklėjimas
Neišauklėtas šuo – našta ne tik šeimininkui, bet ir aplinkiniams. Tarkime, jums malonu, kai šuo glaustosi prie visų, o žmogui, kuriam jis uždėjo letenas ant drabužių, tai gali nepatikti. Auklėdami savo keturkojį draugą, jūs sudarote palankias sąlygas tam, kad kiti žmonės (ne šunininkai) pamėgtų jūsų šunį. Auklėdami būkite nuoseklūs ir teisingi.
Šuniuką pratinti prie švaros reikia nuo to momento, kai jis savarankiškai galės kentėti daugiau nei tris valandas. Kai tik šuniuką pradės veikti šis natūralus vidinis stabdis, pradėkite pratinti jį prie tokio pasivaikščiojimo tvarkaraščio, kuris yra įprastas jūsų šeimoje.
Būtiniausios komandos, kurių turite išmokyti šunį, — "Gulėti!”, "Į vietą!”, "Šalia!”, "Pas mane!”.
Komandos "Gulėti!” mokymąsi geriau pradėti tarp septinto ir vienuolikto gyvenimo mėnesio, priklausomai nuo veislės. Tam paimkite šunį už kaklo ir kryžkaulio ir nestipriai spauskite prie žemės, kartodami laikas nuo laiko "Gulėti!”. Nepersistenkite: jeigu šuo pavargo, atidėkite užsiėmimą. Nepamirškite pagirti už paklusnumą. Buvimo gulėjimo pozoje laiką po truputį ilginkite.
Komanda "Į vietą!” naudojama namuose, o ne lauke. Šuo, gerai žinantis šią komandą, neįkyrės jūsų svečiams, ir jį pradės gerbti net tie, kas nemėgsta gyvūnų.
Komandos "Pas mane!” šuo išmokomas greičiau, ši komanda gelbsti nuo mažiau pageidaujamų įsakinėjimų "Į vietą!” ir "Gulėti!”.
Daugiau pastangų teks dėti, mokant šunį komandos "Šalia!”, bus reikalingos ilgos pasivaikščiojimo su pavadėliu treniruotės, bet taip, kad jūsų augintinio judėjimas atitiktų jūsų judėjimo greitį.
Svarbus auklėjimo elementas – nelepinti šuns. Gyvūnas turi žinoti savo vietą ir tinkamai elgtis.
Nederėtų vystyti gyvūnuose žiaurumo, kitaip gali tekti sunkiai atkentėti: šuns elgesys – tai refleksų grandinėlė ir tik nežymios sąmonės prošvaistės.
Labai gadina gyvūnus papildomas maitinimas nuo stalo. Šuo tampa nenuilstamu kaulytoju. Net jeigu jis visiškai sotus, vis vien kaulys iš jūsų iki begalybės. Praktiškai tokią prašančią miną jis nutaisys kiekvieną kartą jums valgant. O kai susirinks svečiai, jis šliaužios jiems po kojomis, kol kas nors duos jam gardų kąsnelį. Kad taip neatsitiktų, šerkite šunį tuo pačiu laiku jam skirtoje vietoje ir išmokykite jį komandos "Į vietą!”.
Šlapią, purviną šunį prieš įleidžiant į kambarį, reikia nušluostyti, nuvalyti jam letenas ir leisti išdžiūti prieškambaryje.

Ir gatvėje šuo turi gerai elgtis
Išauklėtas šuo pasivaikščiojimo metu ramiai eina kaip su pavadėliu, taip ir be jo, gali pažaisti, pabėgioti, bet nepabėgs nuo šeimininko.
Būtina išmokyti šunį atlikti gamtinius reikalus nustatytoje kiemo vietoje. Jeigu jis nusikalto, išbarkite, bet nekiškite nosimi į išmatas. Gyvūnų šeimininkai turi sekti, kad jų šuo būtų tvarkingas. Kai kuriose civilizuotose šalyse šeimininkas išeidamas su šunimi pasivaikščioti, paima specialų semtuvėlį, kurio pagalba galima lengvai ir nesusitepus sutvarkyti paskui šunį, ypač jeigu keturkojis draugas "apsikvailino” netinkamoje vietoje.
Neblogai būtų šunį pripratinti vaikščioti tik takeliais, tuomet jis nebėgios vejomis ir lysvėmis.
Transporte būtina surasti ramią vietą ir ten pasodinti šunį. Kad keleiviai neužliptų jam ant kojų ir uodegos, geriau patiems atsistoti prieš šunį.
Pasivaikščiojimo metu neleiskite šuniui rinkti atliekas šiukšlynuose, voliotis purve. Galima leisti jam suėsti arklių ar karvių mėšlą – tai B grupės vitaminų šaltinis.
Atminkite, kad šunys nemėgsta girtų, todėl susitikus su jais prilaikykite savo šunį už antkklio.
Kaip elgtis, jeigu šunys susipešė? Dr. Brukneris, tiriantis gyvūnų psichologiją, pataria tokiu atveju nebandyti paimti savo šuns ant rankų, kadangi jis gali suprasti tai kaip jo išdavystę, tegul geriau nubėga į šoną.
Smulkius šunis, išskyrus įprastas komandas, svarbu dar išmokyti nenubėgti nuo jūsų toliau nei 10 metrų. Egzistuoja tokia priemonė. Šeimininkas veda savo šunelį su pavadėliu, kurio ilgis apytiksliai 10 metrų. Tuo momentu, kai šuo įtempia pavadėlį, šeimininkas turi staigiai trūktelėti. Tokiu būdu šunį atpratina nuo pabėgimo.
Viešoje vietoje, gatvėje šunį būtina vedžioti su antkakliu, antsnukis reikalingas tik tuo atveju, jeigu šuo piktas ir nevaldomas. Išauklėtas šuo ne iš šio, ne iš to nepradės kandžioti praeivių.
Ypatingai reikia pakalbėti apie grandininį šunį. Aš manau, kad tai žiauru – pastoviai laikyti šunį pririšus. Egzistuoja keistas sąryšis tarp sąvokų: grandinė, tvora, šuo. Konrado Lorenco knygoje "Žmogus atranda draugą” yra apsakymas "Tvora”. Bėga du šunys skirtingose tvoros pusėse, įnirtingai loja vienas ant kito. Staiga tvora tarp jų baigėsi, šunys sustingo nejudėdami – lojimas nutilo. Tuomet apsisuko, vėl pradėjo bėgti skirtingose tvoros pusėse ir vėl pradėjo loti.
Tas pats atsitinka ir su grandininiu šunimi. Kai jis pririštas, jame išugdomas įprotis skalyti, t. y., triukšmauti. Grandinė ir tvora išugdo šunyje savo teritorijos saugojimo refleksą.
Aš suprantu, kad kai kuriais atvejais tikrai negalima apsieiti be grandininio šuns. Bet tuomet šeimininkas turėtų nors kartą į dieną pasivaikščioti su šunimi, įleisti jį į namus. Tuomet jis neturės šios uždaros erdvės psichologijos.

Ar versti senbernarą šokti per barjerą?
Ir stambius, ir smulkius šunis būtinai reikia mokyti, auklėti. Ypač tas veisles, kurios gali būti pavojingos, pavyzdžiui, aviganį su jo įgimtu baimės jausmu. Šiam šuniui reikalingas pastovus dresavimas, tik tuomet jis tampa puikiu visų komandų vykdytoju ir veikia it puikiai suderinta mašina.
Ar iš kiekvieno šuns reikia reikalauti, kad jis mokėtų šokti per barjerą, laipioti vertikaliai stovinčiais laiptais, eiti buomu, atnešti laimikį? Taip, jeigu tai profesionalūs įgūdžiai, jeigu šuo, tarkime, eina su šeimininku į medžioklę arba dalyvauja sulaikant nusikaltėlį. Visais kitais atvejais gyvūnų treniruoti nereikia, jie ir taip puikiai treniruoti tiek, kiek tai būtina plėšrūnams.
Kvaila yra per prievartą įnešti šunį iki kaklo į tvenkinį ir mesti, kad jis išplauktų. Jeigu šuniui bus reikalinga, jis ir taip nuplauks iki kranto.
Kvaila taip pat yra versti stambius šunis - dogus, senbernarus – įveikti kliūtis, šokti per barjerą. Tai jiems nebūdinga. Labai dažnai tokių šunų traumos prasideda nuo to, kad įveikiant barjerą, jie pažeidžia raiščius, susilaužo kaulus. Viename vokiečių žurnale teko skaityti, kad, kai žirgas įveikia barjerą, jo svorio centras tik nežymiai kilsteli virš jo. Viską apsprendžia kūno plastika ir stiprus atsispyrimas. O kai šoka toks šuo, kaip senbernaras, jo svorio centras kilsteli virš barjero beveik du-tris kartus aukščiau šuns ūgio, kas yra nefiziologiška ir nuo ko įvyksta traumos.
Nereikia mokyti šoklumo ir levretės, bet jau dėl kitos priežasties: ji ir taip laisvai užšoka ant spintos.
Bet kuris dresavimas turi būti protingas ir pagrįstas profesionaliais sumetimais.

Nuo infekcijos apsaugos skiepai
Vienoje publikacijų mes jau sakėme, kad yra svarbu gyvūnus vedžioti saulės šviesoje (žr. "Nauka i žizn” Nr.1, 1992 m.), tuomet jų organizme gaminamas vitaminas B, neleidžiantis atsirasti rachitui. Šunys, kurie tupi namuose, suserga rachitu, net jeigu jiems po lašiuką duoti vitamino B. Ne kiekvieną gyvūną šis vitaminas, duotas į vidų, veikia.
Dažniausiu argumentu prieš pasivaikščiojimus šeimininkai pateikia tai, kad jie, atseit, bijo infekcijos. Bet tai ne argumentas. Nuo infekcinių susirgimų gyvūnus reikia skiepyti.
Taip pat nederėtų bijoti veterinarijos gydyklos arba kitų viešųjų vietų lankymo. Jeigu laiku skiepyti, visos šios baimės dings.
Taisyklingai išmaitinti šuniukai iki dviejų mėnesių išsaugo motinos imunitetą, išsaugo antikūnius, kuriuos jie gavo su motinos pienu. Septynių savaičių amžiuje, nelaukiant kol sueis du mėnesiai, šuniuką pirmą kartą skiepija nuo infekcinių ligų, ir jis pradeda gaminti savo antikūnius.
Deja, dar užtinkama nuomonė, kad, kai tik šuo paskiepijamas, jis būtinai susirgs. Susirgti gyvūnas gali tik tais atvejais, jeigu nebuvo paisyta skiepų terminų (žr. "Nauka i žizn” Nr.1, 1992 m.) arba buvo paskiepytas sergantis gyvūnas. Kai imunitetas nusilpęs nuo kažkokios ligos arba infekcijos, skiepas iššauks labai silpną atsakomąją reakciją, ir bus pagamintas nepakankamas kiekis apsauginių antikūnių.
Vėl gi, dėl infekcijos baimės negalima drausti šuniui kontaktuoti su kitais šunimis pasivaikščiojimo metu. Šių gyvūnų pasaulis sutelktas uoslėje. Todėl jie būtinai turi apuostyti vienas kitą, susipažinti. Ypač tai svarbu šuniukams, kurių žaidimai turi seksualinį atspalvį. Teisingam lytiniam vystymuisi, kuris pasireikš truputį vėliau, mažyliams būtina bendrauti tarpusavyje.

Airių seteris

Veislės istorija Išvestas iš įvairių seterių, spanielių. Seniau airių seteris buvo rausvai baltas šuo su kiek trumpesnėmis kojomis nei jis yra šiandien. Tai puikus medžiotojas. Charakteristika Šilkinis ir ilgas kailis. Kai kurie jauni šuniukai būna su pilkai sidabriniais plaukais prie ausų ir kojų, tačiau tai dažniausiai išnyksta šuneliui paagus. Letenos padengtos plaukais. Ausys plonos, ilgos, siekia nosies galiuką. Kojos ilgos ir raumeningos. Akys tamsiai arba vidutiniškai rudos. Krūtinė žema, vidutiniškai plati. Uodega apaugusi plaukais, stipri. Temperamentas Energingi, inteligentiški, gyvybingi. Neturi sargo instinktų. Gerai sutaria su kitais gyvūnais ir vaikais. Labai atsidavę ir impulsyvūs. Kai kurie sunkiai pasiduoda dresavimui, turbūt dėl savo nepriklausomo būdo. Medžiotojai. Labai svarbu išmokyti tvarkos namuose, nes juos galima pavadinti namų išdaigininkais, kurie gali graužti ar kitaip gadinti jūsų baldus, kitus daiktus. Priežiūra Nerekomenduojama auginti bute. Labiau tinkamas užmiesčio nei miesto gyvenimui. Būtini kasdieniai pasivaikščiojimai. Kasdien šukuokit. Maudyti tik esant būtinybei. Vidutiniškai šeriasi. Sveikata Linkę tukti, geriau maitinkit du tris kartus per dieną mažomis porcijomis, nei vieną kartą didele porcija. Pasitaiko odos alergijų, epilepsijos atvejų. Būdingos akių ligos. Tikrinkit ir valykit ausis.  

Akita

Veislės istorija Akita kilę iš Japonijos. Šiandien tai nacionalinė Japonijos šunų veislė, kartais net vadinama gyvu paminklu. Šie šunys saugodavo Imperatorius, kaudavosi, medžiodavo, tempdavo roges, dirbdavo armijoje ir policijoje. Akita ir šiandien išsaugojusi medžioklės instinktus, tai daryti gali net esant dideliam sniego kiekiui. Akitos statulėlės Japonijoje dovanojamos kaip sveikatos simbolis. Charakteristika Galingas, solidus, budrus šuo. Stiprus ir raumeningas. Sunki ir plati galva, platus ir pilnas snukis. Krūtinė žema ir plati. Mažos, stačios ausys. Akys nedidelės, tamsiai rudos. Nosis plati ir paprastai juoda. Lūpos juodos, liežuvis rausvas. Uodega didelė, aukštai iškelta, užsirietusi ant nugaros. Pavilnė stora, tanki ir švelni. Kailis tiesus, šiurkštus. Temperamentas Kartais spontaniški. Atsargūs, labai prisirišę prie šeimininkų. Inteligentiški, smalsūs. Dresuoti pradėkite nuo mažens. Tai reikalaus kantrybės, kadangi akitai gali pasidaryti nuobodu. Nuostabus sargas. Japonijoje moterys patikėdavo akitai saugoti savo vaikus. Tačiau net jei puikiai sutaria su vaikais, kurie auga kartu, dar nereiškia, kad priims svetimus. Erzinama akita gali kąsti. Reikėtų mokyti vaikus švelnumo su šunimi. Agresyvūs kitiems šunims, nereikėtų leisti laisvai lakstyti be priežiūros. Mėgsta būti su savo šeima. Skleidžia daugybę įdomių garsų, tačiau be reikalo neloja. Priežiūra Nelabai aktyvūs namuose, todėl kieme derėtų praleisti daugiau laiko, vestis ilgiems kasdieniniams pasivaikščiojimams. Kailį šukuokite, maudykite tik esant būtinybei, nes maudymas pašalina natūralų riebalinį sluoksnį. Stipriai šeriasi dukart per metus.  

Auksaspalvis retriveris

Veislės istorija Išvestas Britų salose, greičiausiai sukryžminus šviesius lygiaplaukius retriverius su vandens tvidspanieliais, kitais spanieliais, seteriais ir galbūt net su niūfaundlendais. Faktiškai pirmą kartą ši veislė buvo pristatyta kaip auksiniai lygiaplaukiai. Žodis auksinis apibūdina puikų kompanioną ir šeimos šunį. Tai taip pat puikus paukščių medžiotojas. Turi puikią uoslę ir buvo naudojamas ne tik medžioklėse, bet ir ieškant narkotinių medžiagų. Būtent dėl to auksaspalviai retriveriai gali būti puikūs gidai akliesiems. Charakteristika Auksaspalviai retriveriai stiprūs, simetriški, gerai sudėti šunys. Kailis tankus, nepralaidus vandeniui, tvirtas, prigludęs, įvairių aukso atspalvių. Pavilnė tanki. Galva plati. Snukis iš profilio tiesus. Sąkandis žirklinis. Akys tamsiai arba vidutiniškai rudos. Ausys vidutinio dydžio, nulinkusios. Kaklas vidutiniško ilgio, priekis raumeningas. Uodega masyvi. Temperamentas Atsidavę, gerų manierų, inteligentiški, žavūs. Lengvai dresuojami, visada kantrūs ir švelnūs su vaikais. Lojalūs, pasitikintis savimi, mieli ir labai energingi. Aktyvūs, mylintys, ir ištikimi šeimos draugai. Draugiški su visais, įskaitant ir kitus šunis. Laimingi būdami apsupti žmonių. Neturėdami kontakto su žmonėmis arba ilgam palikti vieni, jie gali tapti pikti ir nepaklusnūs. Mėgsta plaukioti. Priežiūra Tinkami gyventi namuose jei galės pakankamai pabūti lauke. Juos būtina vestis į ilgus pasivaikščiojimus, gali bėgti paskui jums važiuojant dviračiu. Mėgsta žaisti kamuoliu ir kitais žaislais. Neperšerkite. Būtina kruopščiau šukuoti pavilnę, kailį. Kailis nesivelia, tačiau jį reikėtų šukuoti bent dukart per savaitę. Vidutiniškai šeriasi. Sveikata Linkę į širdies problemas, pasitaiko ausų infekcijų. Būdingos odos alergijos, kurias pastebėjus rekomenduojama kuo skubiau kreiptis i veterinarijos gydytojus. Būtina juos treniruoti, žaisti kieme, leisti pabėgioti, nes kitaip šunys gali nutukti ir tokiais atvejais gyvena tik iki 10-ies metų, o būdami sveiki iki 13-os. Linkę į genetines ligas, todėl derėtų pasidomėti tėvų sveikata.

Dalmatinas

Veislės istorija Daugybė ginčų kyla dėl šios veislės atsiradimo ir kilmės paaiškinimo. Pirmieji pėdsakai aptinkami senovės Egipte. Kiti teigia jog dalmatinų šaknys Kroatijoje. Viduramžiuose jie buvo naudojami medžioklėse. Jie bėgdavo arklių prieky ir taip nukreipdavo jos reikiama linkme, kol šeimininkas būdavo užsiėmęs. Sekdavo savo šeimininkus visiškai atsidavę, nesvarbu ar jis eidavo pėsčiom, ar jodavo, ar važiuodavo karieta. Dalmatinai tiek dabar, tiek tada atlikdavo labai daug įvairių darbų, padėdavo gaisruose, karuose, cirke, medžioklėse ar tiesiog atlikdavo sargo vaidmenį. Charakteristika Baltas su juodom dėmėm dalmantinas gerai pažįstamas iš Disnėjaus filmų. Tai raumeningas, vidutinio dydžio, nepaprastai ištvermingas ir elegantiškas šuo. Kailis trumpas ir tankus, dėmėtas. Letenos apvalios, kompaktiškos nagai paprastai balti arba tokios pat spalvos kaip dėmelės. Nosis pigmentuota. Akys vidutinio dydžio, rudos arba žydros, apvalokos. Ausys vidutinio dydžio, siaurėjančios. Šunyčiai gimsta beveik balti, o dėmelės atsiranda jiems augant. Temperamentas Dalmatinai buvo išveisti vesti arklių bandas, todėl yra labai ištvermingi ir stiprūs. Jiems nepatinka tiesiog būti ramiai visą dieną ir nieko neveikti. Tai žaismingi, linksmi, mėgstantis pasivaikščiojimus, jautrūs ir atsidavę šunys. Dalmatinams reikalinga žmogaus kompanija, be kurios juos net gali ištikti depresija. Dėl šios priežasties jie nėra tinkami gyventi lauko voljere. Jie turi puikią atmintį ir gali atsiminti net ir pačius seniausius blogus patyrimus jų gyvenime. Mėgsta žaisti su vaikais, sutaria su kitais augintiniais, tačiau gali būti agresyvūs su nepažįstamais šunimis, patinai nemėgsta kitų patinų. Sargūs. Atsiveda daug šuniuku, kartais net iki 15-os. Kai kurie gali būti agresyvus, jei auklėjami netinkamai. Priežiūra Dalmatinai paprastai šeriasi du kartus per metus. Šėrimosi laikotarpių kasdien pašukuokit, kad išvengtumėt prikritusių plaukų. Tai lengvai prižiūrimas ir labai švarus, bei tvarkingas šuo. Sveikata Kurtumas įtakoja 10-12% šunelių mirčių. Kiekvienas jaunas šunelis, turi būti patikrintas, tą derėtų daryti šuneliui sulaukus maždaug 6-ių savaičių amžiaus. Kurčius šunelius labai sunku  auklėti, jie tampa baikštūs, agresyvūs. Pasitaiko odos alergijų